Gimtuose namuose mes su seserimi Audrone turėjome kiekvienai paskirtus darbus. Sesuo, už mane jaunesnė 15 mėnesių, po tulžies latakų uždegimo augo kiek silpnesnės sveikatos, todėl jai buvo skirti lengvesni darbeliai. Mes ją vadindavome kambarine. O man teko kiemsargio darbai: prinešti malkų, nuvalyti sniegą nuo šaligatvio, sukapoti išgenėtas obelų šakas. Bet pats svarbiausias darbas būdavo prisemti iš šulinio vandens, atnešti jo į namus, pripilti bačką daržų laistymui, skalbimui.
Tamsiais žiemos vakarais stengdavausi greitai įmesti kibirą į šulinį, kad numuščiau ten besislepiančio „ubago“, kuris taikosi įtraukti į šulinį žiopsančius vaikus, nagus. Bet vasarą vandens sėmimas buvo vienas mėgstamiausių užsiėmimų. Kad per dieną sušiltų, pripildavau jo pilną bačką, „baleikas“ maudymuisi, prinešdavau į namus tyro ir šalto pilnus kibirus. Mūsų šulinys, kuris ir dabar išlikęs, yra labai geras, ant mėlyno molio vandens gyslos. Senelis Jonas Karaliūnas vietą šuliniui naujame sklype surado naudodamasis žilvičio šakele. Prie šulinio pasodino jazminą. Senelis buvo geras sodininkas, žinojo apie augalus labai daug. Gal žinojo ir apie jazmino baktericidines, ypač žarnyno lazdelę žudančias, savybes. Deja, neteko jo sutikti šiame gyvenime, išėjo pas Dievulį man dar negimus. Kaip žodžiais nusakyti tą jausmą, kuris apimdavo atėjus prie jazmino žiedais kvepiančio šulinio ir praskleidus jo šakas semiant vandenį iš senelio šulinio? Baltų žiedų žvaigždžių prikrisdavo į kibirą ir jazminais pakvipdavo visi namai. Šio šulinio vandenyje maudė mano tėtį, mus. Mes su sese maudėme savo vaikus. Toks skanus, toks gaivus ir sveikas gimtojo kiemo šulinio vanduo.
Senelio pasodinto jazmino krūmo atžalų pasodinau prie savo augalų perdirbimo cecho. Žiedai stangrūs, stambūs ir svaiginančio kvapo. Mėgstu juos skinti, džiūdami jie paskleidžia savo kvapą po visas patalpas, tarsi apvalydami jas, paskleisdami senelio gerąją dvasią, įkvėpdami naujiems darbams.
Pražydo jazminai ir bijūnai, parskrido kregždės, skruzdės neša amarus į jaunus trūkažolių stiebus, o boružės tik džiaugiasi ir pilnais žandais kerta žalius, saldžius, sultingus vabalėlius. Prasidėjo tikra vasara.
Aš gaminu jau legendine tapusią arbatą „Juokis ir duokis“. Norėjau sudaryti tokį augalų rinkinį, kuris būtų labai stiprus, kaip sakoma, gerai išvarinėtų kraują. Taip gavosi, kad sudėtyje nėra nė vienos žolelės – tik medžių lapai ir žiedai. Ši arbata labai tinka ne tik šaltą žiemą kertant mišką, bet ir karštomis vasaros dienomis, kai sunkiai dirbame, daugiau sportuojame, maudomės, važinėjame dviračiais, keliaujame pėsčiomis. Vasara tai ir atostogų, romantiškų meilės naktų metas. Kai labiau išprakaituojame, sumažėja skysčių organizme, o juos greitai atstatyti padeda medžių lapuose ir žieduose esančios, gerai įsisavinamos per žarnyną, veikliosios medžiagos, kuriose gausu rauginių, gleivinių junginių, pektinų, karotinoidų, katechinų, organinių rūgščių, magnio, geležies, vitaminų B1, B2, B9, C, chlorofilo.
Augalų rinkinio arbatai „Juokis ir duokis“ sudėtyje yra jazmino žiedų ir karpotojo beržo, lazdyno bei klevo lapų inkstų, šlapimo pūslės ir prostatos veiklai pagerinti, paprastojo uosio lapų veikiančių prieš virusus ir parazitus, mažinančių radikulitinius, uždegiminius skausmus. Juodojo serbento ir gudobelės lapai ir žiedai, alyvos ir kaštono žiedai gaivina širdį, klevo žiedai suteikia malonaus saldumo o, poroje su paprastojo putino žiedais, skatina gleivių pasišalinimą iš bronchų, todėl tinka kosintiems dėl rūkymo sukeltos žalos. Miškinės obelies lapai suteikia arbatai gerą skonį, turtingi geležies ir magnio.
Kol jazminai apsipylę žiedais, paskanaukite šviežių jazmino žiedų arbatos. Tiesiog užplikykite stikliniame ąsotyje keletą šakelių jazmino žiedų, įmeskite porą lapelių diemedžio, saujelę rūgštynės lapų ar gabaliuką rabarbaro stiebo. Ataušusią pasaldinkite šviežio medaus šaukštu ir visą dieną gardžiuositės gaiviu, paraugintos beržų sulos skonį primenančiu, gėrimu. Jazmino žiedų arbata naudinga kraujagyslių sveikatai. Pagerina kapiliarinę kraujotaką visuose organuose, tinka esant nuovargiui, sutrikus medžiagų apykaitai, po sunkiai persirgtų ligų, antibiotikų naudojimo. Palengvina skysčių ir inkstų „žvyrelio“ pasišalinimą, turi saponinų, alkaloidų ir glikozidų veikiančių prieš virusus, bakterijas ir grybelius. Kol jazminai žydi, gerkite kiekvieną dieną, o žiemai galite pasiskinti žiedų ir juos išdžiovinti pabėrę ant švarios paklodės gerai vėdinamoje vietoje. Išdžiovintus saugokite popieriniame maišelyje, kurį įdėkite į kartoninę dėžutę. Jei pamiršite užrašyti etiketę, atidarius pasklidęs kvapas neleis sumaišyti šių žiedų su jokia kita žolele.
Jei jazmino žiedų galite prisiskinti bent kilogramą, verta iš jų išgarinti sulčių. Į garinį puodą sulčių gamybai sudėkite jazminų žiedelius be stiebelių ir lapų ir garinkite, kol žiedai visiškai suminkštės ir suglebs. Gautas sultis lygiomis dalimis sumaišykite su degtine, supilkite į tamsų buteliuką, užrašykite etiketę. Naudokite išoriškai nuo uodų sukandimo, nusibrozdinus odą, suskirdus kulnims, grybelio pažeistiems nagams.
Šalta sriuba su jazmino žiedais ir rabarbaro lapo stiebu
4 porcijoms reikės:
jazmino žiedų, nuskabytų nuo šakelių 40 vnt.
rabarbaro lapo stiebo, nulupto 40 cm ilgio
putpelių kiaušinių 4 vnt.
migdolų miltų 40 – 50 g (kad susiminkytų tešla)
levandų sirupo arba medaus 40 g
Vandens 1 l
Iš putpelių kiaušinių ir migdolų miltų užminkome tešlą. Ją plonai iškočiojame ir susukę į volelį, supjaustome lakštinius.
Nuluptą rabarbaro stiebą supjaustome mažais kubeliais.
Užviriname vandenį, sudedame rabarbaro kubelius, kai vanduo vėl užvirs, suleidžiame lakštinius. Paverdame 2-3 minutes. Jei naudosite levandų sirupą (galite įsigyti mano e- parduotuvėje), supilame sirupą, suberiame jazminų žiedus. Uždengiame puodą dangčiu ir nukaičiame. Jei naudosite medų, supilame į jau atvėsintą sriubą.
Skanaus.
