Gamta nurimo, baigia žydėti paskutiniai žiedai, vietiniai jau nebežydi. Džiaugsmo suteikia augalai atėjūnai, nebijantys pirmųjų šalnų, rudeninės darganos, nes savuosiuose kraštuose įpratę iškentėti ir baisiausius orus.
Esu savo krašto augalų mylėtoja. Bet net ir mano darželyje prieglobstį randa augalai, atkeliavę iš tolimiausių kraštų, Lietuvoje jau tapę savais, įprastiniais, mėgstamais, patikimais.
Vienas iš tokių pas mus vadinamas gvazdikėliu – tagetė. Tolimųjų Andų kalnų augalas savo atkakliu sugebėjimu išgyventi išplisto visame pasaulyje. Pastebėjau, kad jau pasitaiko savaime pasisėjančių ir po žiemos išdygstančių ir pražystančių tagečių.
Meksikoje Visų Šventųjų dieną milijonai tagečių žiedų papuošia kapines ir bažnyčias. Šiomis gėlėmis tūkstančius metų puošiami artimųjų kapai.
Andų kalnuose yra randama labai senų augimviečių, yra veislių, kurių šaknys sugeba peržiemoti. Manoma kad tokių veislių augalai gyvena apie 3 tūkstančius metų. Taigi tai labai stiprus augalas, sukaupiantis savyje vertingas veikliąsias medžiagas, sugebančias įveikti net grybelių sporas.
Tagečių renkami žiedlapiai, Yra veislių dideliais žiedynais, kuriuose priskaičiuojama iki 2000 žiedlapių. Kaip lengva tokius rinkti. Derlius gausus, namuose jau šildoma, todėl nesunku pasidžiovinti egzotiško kvapo žiedlapių arbatėlėms, kojų vonelėms.
Kai šalna pakanda tagetes, jas tenka nurauti. Aš labai vertinu tagečių žolę, nes joje gausu fitoncidų ir fungicidų. Susmulkinu žolių smulkintuvu, dalį plonu sluoksniu paskleidžiu augalų džiovyklose, kad džiūdama paskleistų veikliąsias medžiagas ir taip dezinfekuotų patalpas. Palaikau apie mėnesį ir patalpas labai švariai išvalau dulkių siurbliu, kad net smulkiausios dulkelės būtų iš patalpų pašalintos. Taip panaudotas žoles sudeginu krosnyje.
Šviežiai smulkintoje žolėje labai gerai peržiemoja gladiolių svogūnėliai, jurginų gumbai, kanų šaknys. Smulkinta apvytinta tagečių žole mulčiuoju lelijas, margutes, tulpes, rožes.
Nasturtės, apdainuotos lietuvių liaudies dainose apie darželius nubarsčiusius „žemčiūgus“, į Lietuvą atkeliavo taip pat iš tolimosios Amerikos. Mane jos labai myli, užauga didžiulės, žydi, laipioja tvoromis. Vienais metais padžiovėme prieš šalnas nurovę su stiebais vantų džiovinimo patalpoje. Laukėme, kad sudžius, o jos pradėjo žydėti ir net naujus lapelius išleido – tiek jėgos augalas sukaupia, kad net nesitiki. Nasturčių vaistams tinka žiedai – arbatoms nuo kosulio, peršalimo, iškilus pūslelinei. Gerti teks ne mažiau kaip 7 dienas po 1 valgomąjį šaukštą smulkintų nasturčių žiedų užplikius kiek atvėsintu vandeniu. Labai tinka su medumi, slyvų uogiene, obuoliene. Nasturčių žiedai, nuskinti ilgesniais koteliais, yra gražiausias maisto papuošalas, ypač vištienos, žąsienos, kalakutienos kepsniukų, paštetų. Jei nors truputį gaus drėgmės, kad ir riebalo, patiekalą puoš ilgai, tikrai nesugadins stalo vaizdo.
Iš žalių sėklų paprastai marinuojami kaparėliai. Skonis priklausys nuo pasirinktų prieskonių. Galima įberti saują kitą į raugiamus agurkus, obuolius, marinuojamus pomidorus, agurkus, paprikas ar kitas daržoves.
Nasturčių lapų actas ruošiamas labai paprastai. 100 g žalių kuo smulkiau sumaltų lapų užpilama 0,5 litro maistinio 9% acto. Palaikykite tamsioje vietoje 30 dienų vis pakratydami, perkoškite į švarų tamsų butelį, užrašykite etiketę. Tiks kompresams, rankų ar kojų vonelėms, plaukų perskalavimui. Tam tikslui visada praskieskite vandeniu.
Artėja orų atšalimas. Suskubkime susirinkti atėjūnų derlių ir džiaukimės jų teikiama nauda.
Dėkoju p. Adele,
Jūsų patarimais pasinaudosiu būtinai, bet jau kitais metais. Nebent su tagetėmis, kurios, nors keista, bet vis dar gražiai sau žydi, tai ir neroviau.