Žolynų vėjas

Pilnatvės metas. Baigėsi karštligiški darbai daržuose, laukuose, pievose. Žolynų derlius jau namie. Dabar laukia sėklų kūlimas ir ruošimas kitų metų sėjai, vaisių skynimas, tyrių iš jų gaminimas, džiovinimas, šakniagumbių, šaknų, kasimas. Metų metai kartojasi tie patys darbai, neleidžiantys iškrypti iš gamtos rėdos rato.

Žiūriu į gausų obuolių derlių, atrodo kiekvieną raudonskruostį paglostytum. Širdis sala matant, kaip anūkėliai graužia namų sode prinokusius obuolius. Kartu su kirmėliuku. Nežinau, kas pirmas pasakė:

  • Graužia kirmėlė – graužk ir tu.

Taip keistai atrodo užjūrio vaisių kupinos parduotuvių lentynos. Ir nė vienos vaisinės muselės prie jų skraidant nepamatysi. Gausiai cheminiais preparatais apdoroti vaisiai kirmėliukams neskanūs.

Vaikystėje laukdavome atvežant arbūzų rugsėjo pradžioje ir mandarinų bei apelsinų gruodį. Nežinau, koks bus vidutinis mūsų kartos amžius. Sunku ginčytis kas sveika, o kas ne. Vis daugiau žmonių gyvena dirbtinėmis sąlygomis. Skelbiama, kad ir miško grybai labai užkrėsti kirmėliukais, juos valgyti pavojinga. Upėje ar ežere maudytis pavojinga, bėgiojant pievoje gali įsisiurbti erkė, darže užauginti agurkai kreivi, pomidorai iš močiūtės šiltnamio raukšlėti.

Žodžiu nebeatitinka europinio standarto.

Pagaminame tiek energijos iš užtvenktų upių, atomo, anglies, naftos, vadinamojo biokuro, kad jos užtenka kvailiausiems gamtą žalojantiems darbams labai lengvai nudirbti.

Žmogus nebegrįš į laikus, kai nebuvo elektros. Aptingęs ir besivadovaujantis proto galia, nebesinaudos pačiu gražiausiu pojūčiu – nuojauta.

Nuolatinis sėdėjimas prie kompiuterio ar automobilio vairo, užburtas namų trikampis: sofa, televizorius, šaldytuvas tikrai neprisideda prie mūsų sveikatos stiprinimo.

Ne vienas skundžiasi sąnarių, stuburo skausmais, vis jaunesni žmones kamuojasi dėl stuburo iškrypimo, o sportuojantys dėl ankstyvos sąnarių degeneracijos. Ar dėl šiuolaikinio maisto, ar dėl gausiai geriamų dirbtinių gėrimų, bet mūsų kaulai ir sąnariai tampa vis labiau pažeidžiami.

Tačiau ir čia gamta taria savo žodį. Turime dėkoti gamtai, kad sukūrė stebuklingą augalą – kaulažolę. Moksliškai vadinama vaistine tauke. Jos šaknyse yra taip reikalingų mūsų sąnarių kremzlių sveikatai palaikyti, atkurti ir stiprinti medžiagų – chondroitino, chelidonino, kvercetrino, kempferolio, alantoino. Kaulažolės tepalą išmokau gaminti iš savo mamos, kuri daug metų dirbo mokyklos valgyklos vedėja ir gamindavo jį odos nudegimams ir sąnarių skausmams gydyti. Rudenį prikasdavome gerą maišą šaknų, jas plaudavome, maldavome ir virdavome su taukais, bičių, vašku, eglių sakais. Tuo tepalu mama apdalindavo bendradarbius, gimines, kad visada turėtų „po ranka“.

Su kaulažolės šaknimis tinkamai elgtis reikia išmokti. Tai jautrus augalas, vaistams turi būti auginamas ne mažiau kaip penkis metus geroje dirvoje, laiku nukastas, saugomas ir džiovinamas tinkamoje temperatūroje, kad nesuardytume veikliųjų medžiagų.

Išskirtiniai gaminiai yra augalų tyrės „Meškos taukai“, „Sveikatėlė“, „Ginčas“. Visos iš augalų derinių su kaulažole ir jaučių lajumi. Jos skirtos vidiniam naudojimui, kai reikia nuraminti sudirgusias virškinamojo trakto gleivines, kai patirtos operacijos burnos ertmėje, gerklose, stemplėje, skrandyje, žarnyne, išangėje ar reikia lengvai pasituštinti. Naudoti paprasta – tiesiog sučiulpti arbatinį šaukštelį prieš miegą.

Labai populiarus rinkinys arbatai „Milžinas“, kurio sudėtyje yra džiovintos kaulažolės šaknies. Jo gali gerti žmonės, turintys silpnus sąnarius, stuburo išvaržas, kaulų retėjimą, netgi sergantys rėmeniu.

Nuostabūs gaminiai yra „Citvaras“ ir „Kiškio šypsenėlė“. Juose kaulažolės šaknis sumaišyta su medumi, žolelėmis ir augaliniu aliejumi. Tai laukinių augalų galia mūsų imuninės sistemos atminčiai išsaugoti. Kad vaikai augtų sveiki, stipriais stuburais, sveikais dantimis, išvengtų helmintų sukeliamų negalavimų. Šių tyrių „vinis“ – augalų pelenai. Jie gelbėja esant padidėjusiam skrandžio rūgščių kiekiui ir papildo organizmą mineralinėmis medžiagomis.

Gaivus žolynų vėjas vis suka ir suka rėdos ratą. Tokia vaiski žaluma, atnešanti kvapnų gyvybinės Saulės jėgos srautą. Iš kažkur toli, gal iš svajonių, o gal iš kosmoso tolių. Ir norisi susukti tą vėją į mažą kamuoliuką, sukaupti prigimtinę jėgą į gyvenimo siūlą, kad galėtum tuo siūlu pasidalinti su žmonėmis ir su išskrendančiais paukščiais.

Viskas. Atėjo į svečius anūkai. Aplankė laimė.

Parašykite komentarą