Maistas vaikams

Kuo maitinsime vaikus kiekvieną dieną, šiais laikais priklauso nuo daugelio aplinkybių. Atsiradus didiesiems prekybos tinklams, ne tik maisto, bet ir kitų prekių gamintojai buvo priversti laikytis griežtų standartų, kad neprarastų rinkos. Buvo sukurti specialūs produktai, kuriuos galima toli transportuoti, jie nepraranda išvaizdos, kvapo ilgus mėnesius.

Nesenai vieno žinomo sveikos gyvensenos mokytojo žmona rodė, kaip ruošia maistą. Man buvo nejauku žiūrėti į aliejuje troškinamas nežinia kur augintas paprikas. Bent jau prisipažino, kad yra alkani ir valgo 8 kartus per dieną. Todėl kad vegetarai.

Manau sveiko maitinino idėja nebloga, tik per greitai tas įstatymas priimtas. Nesusikalbėjimo būta, nepasitelkė profesionalų ruošiant maitinimo pertvarką, nes spragų nemažai.

Dabar maitinimu užsiima didelės įmonės, dar vadinamos operatoriais. Todėl negalime tikėtis, kad patiekalų gamybai bus pasirinktos brangios, gerai išaugintos daržovės, mėsa ar kiaušiniai. Tokie operatoriai niekuo nesiskiria nuo išpeiktų greitojo maisto restoranų, nes laikosi standartų, kuriuos pagal įstatymą patys ir sukuria ir siekia pelno.

Norint, kad vaikai negrįžtų alkani, reikia, kad virėjos būtų kvalifikuotos, svarbu darbuotojų išsilavinimas, žinios. Lietuvoje yra virš 3000 vaikus maitinančių valgyklų, kuriose valgo virš 420000 vaikų nuo 1 iki 14 m amžiaus.

Jau 60 metų veikia Lietuvos Maisto institutas, jame dirba virš 2000 darbuotojų. Tačiau neteko girdėti, kad besiruošiant tokioms milžiniškoms permainoms, šis institutas būtų pasiūlęs vaikų maitinimo programą, surenges mokymus vaikų valgyklų vadovams. Nepasisekė rasti, kiek kainuoja mokesčių mokėtojams jo išlaikymas, kaip ir nesupratau, kodėl šiam institutui nebuvo užduota tokią programą paruošti.

Kiek samdome dietologų, turinčių sudaryti valgiaraščius? Ugdymo įstaigų vadovai turintys pasirūpinti, kad patektų kuo geresnės kokybės produktai lieka atpirkimo ožiais prieš visagalį viešujų pirkimų įstatymą. Kur maisto ir veterinarijos tarnybos kontrolė?

Gali auksiniame puode troškinti šlamštą iš su antibiotikais užaugintų kiaulių mėsos ar pesticidais ir herbicidais prisodrintų daržovių, kurių net joks kirminas negraužia, bet jis sveikesnis netaps.

Pasidomėjau, kad Vilniuje apie 19 proc. darželių neturi higienos pasų.

Valgyklos buvo neparuoštos darbui nuo mokslo metų pradžios. Tai rimta problema. Žodžiu devynios auklės, o vaikas be nosies.

Vaikams reikia įvairių mėsos patiekalų ir šaltienos kaulų stiprinimui. Svarbu geros kokybės mėsa. Mūsų šeima perka ūkininkų turgelyje, iš žinomo gamintojo, auginančio gyvulius be antibiotikų. Tie patys traškučiai gali būti sveiki. Aš anūkams gaminu iš savo sode užaugintų obuolių, džiovyklėje supjaustytus išdžiovinu ir su malonumu kramsnoja juos kaip desertą.

Jei šeimoje tėvai nesveikai valgo, mama raukosi gerdama arbatą be cukraus ar žolelių arbatą, arba sako, kad neskanu garuose ruoštas maistas be druskos, pyragai be cukraus, tai vaikai nevalgys darželyje sveikiau paruošto maisto. Jiems skonio receptoriai taip susiformavę. Vaikas nesupranta kodėl jam neskanu, nes šeimoje pratęs valgyti kitaip .

Visuomeninio ir naminio maisto lyginti negalime, nes darželiuose, mokyklose gamina tie, kas laimėjo viešojo pirkimo konkursą.

Mano anūkai valgo ir mėsą, ir keptą kartais, tik stebėjausi, kad košę darželyje patiekė su aliejumi. Kodėl sviesto neįdėjus? Kuo sviestas nusikalto? Vertingas produktas, gamtinis.

Kodėl sudarant valgiaraščius niekas nesikreipė į Lietuvos žolininkus? Juk galime paruošti pagal sezoną vietinių augalų arbatos receptų, pristatyti arbatų imunitetui stiprinti, kaulams stiprinti, nuo peršalimo. Kodėl neįtraukus? Niekas nesikreipė.

Darželiuose, mokyklose skaitydama paskaitas vaikams duodavau paragauti džiovintų šermukšnių uogų, erškėtuogių, jiems nauji skoniai, kodėl neatradus ir tokių? Kai kurie vaikai net nežino kas tai, bet jiems buvo smalsu. O dar ir sveika.

Jei darželyje ir duoda čiobrelių arbatos, kažin, kokios kokybės. Gal iš Lenkijos atvežta, nežinia kaip ruošta, kur rinkta, ar išsaugojusi naudingų medžiagų.

Su vaikais, kaip su pensininkais, lyg ir nori kažką keisti, pagerinti jų gyvenimą, bet gaunasi šnipštas. Per mažai valdžia į patį žmogų atsigręžia. Valstiečiai nori gero, imasi iniciatyvos, kažkas jiems duoda per galvą, puola, sustabdo, o nukenčia piliečiai, nelieka atsakingo. Kai tokia suirutė, į sceną lengvai įžengia įvairaus plauko veikėjai, kurie, siekdami sau reklamos, dar labiau viską sujaukia. Visi lyg ir nori kaip geriau, o rezultate gaunasi kaip visada.

Parašykite komentarą