Tolimos kelionės

– Aš niekur nenoriu keliauti iš Lietuvos, – prieš keletą dienų pareiškė man devynmetis anūkas.

Ir pagalvojau, ar tikrai reikia keliauti už jūrų marių, kodėl norime keliauti, ką reiškia kelionė?

Kasdienybės rate besisukdami tikrai pasvajojame, kaip būtų gerai, jei nereikėtų tiek daug dirbti, rūpintis buitimi, kas dieną bendrauti su tais pačiais žmonėmis.

Kiekvienai kelionei reikia ruoštis iš anksto, rūpesčių tikrai būna labai daug ir ne visada juos atperka kelionėje patirti įspūdžiai.

O kas jei tolimą kelionę pakeistume apsilankymu ant piliakalnio?

Lietuvoje tiek piliakalnių, kad tikrai yra kur nukeliauti. Vasaromis prie garsiausių vyksta gyvosios archeologijos šventės, įtraukiančios ne tik suaugusius, bet ir vaikus. Kas įdomiausia, kad tokių švenčių metu vaikai lengvai atitrūksta nuo tėvų priežiūros tuojau susiranda bendraamžių draugų ir puikiausia sugeba žaisti tarpusavyje. Mano sūnus ir vyriausias anūkas užaugo dalyvaudami viduramžių šventėse Kernavėje, Trakų pilyje, Alytuje, Hanzos dienose. Miegojo palapinėse, valgė iš bendro katilo, kovėsi mediniais kalavijais, žiedė puodus, skobė luotus, virė ant laužo tepalus. Ežero ar upės vandenyje nusiplaudavo nubrozdintus kelius ir linksmybės tesėsi, kol nuvargę pamiegodavo čia pat palapinėje ant šieno plako. Nereikėjo nei raginti pavalgyti, nei šviesutės prieš miegą.

Tolima kelionė gali būti aplankant artimą piliakalnį, tačiau pasidomėjus jo istorija, nukeliaujant toli į praeitį.

Tokią kelionę atlikome praėjusio pirmadienio vakare aplankydami Raginėnų piliakalnį ir stebėdami Mėnulio pilnaties patekėjimą virš Daugyvenės upės.

Žodžiais nenusakoma šio piliakalnio gyvybinė galia. Labai rūpestingai prižiūrima aplinka.

Eidami link priepylyje paslaptingais ratais išdėliotų akmenų, pasikalbėjome apie piliakalnio istoriją, prisiminėme jį gaubiančias pasakas, pasirinkome vaistingųjų augalų, gausiai derančių ant piliakalnio ir jo apylinkėse sėklų.

Prašydami stiprios sveikatos pagulėjome ant dėl žmonių pasiaukojusios ir akmeniu virtusios visada šiltos Meškos, nusiplovėme akis vandenėliu iš akmens dubenėlio, pamaitinome akmenėlį pienu. Susikibę rankomis pastovėjome akmenų rate, moliniame puode degindami kvapnius augalus ir gintaro dulkes.

Ir žinoma nešėme didelį rėtį savo ligų, nelaimių, prakeiksmų ir nužiūrėjimų druskos. Nešėme taip, kad jos neliktų ir negandų vietą mūsų gyvenimuose užimtų sėkmė, meilė, draugystė, gera sveikata, nuoširdumas. O kad nepamirštume ko trokštame, miškelyje kiekvienas supynėme du medelius į vieną, aplankėme jau paaugusius prieš keletą metų žmonių supintus medelius. Kaip greitai bėga laikas ir auga medžiai…

Užkopus į piliakalnį, dangų ir mus nušvietė rausvos saulėlydžio žaros, praskrido gervių pulkas, nusinešdamas paskutinius vasaros atodusius.

Kad ir debesuotame danguje, tačiau Mėnulis vis tik patekėjo, savo sidabriniais atspindžiais paliesdamas Daugyvenės vandenį ir nušviesdamas mums kelią namo.

Nors dauguma vienas kitą matėme pirmą kartą čia, ant Raginėnų piliakalnio stebuklingą Mėnulio ir žmonių gerumo pilnaties vakarą, atsibučiavome ir atsisveikinome kaip artimiausi giminės.

Parašykite komentarą