“Naivu tikėtis, kad šiuolaikinis žmogus gydysis vien tik žolelėmis”

Biologų, botanikų, žolininkų atkaklus daugiametis darbas labai prieštaringoje aplinkoje dabar jau gali garantuoti gydytojui, kad paskirdamas ligoniui gamtinius ar grynai augalinius preparatus, jis užtikrins tinkamą gydymą“, – sako ne vienerius metus žmonėms gydomojo poveikio žoleles parenkanti Adelė Karaliūnaitė, su kuria kalbėjomės prieš pat Žolines.Ar su žolelėmis galima pagydyti sunkias ligas?

Labai skauda širdį, kai žmogus kreipiasi pagalbos, sakydamas: „Jūs esate paskutinė mano viltis“. O kodėl ne pirmutinė? Kas atsitiko, kad įvyko atskirtis nuo gamtos, kad ir toliau bandoma suniekinti vaistinių augalų įtaką žmogaus sveikatai. Aš manau, kad ant gobšumo žievės paslydo farmacijos įmonių savininkai, o paskui juos ir kiti panašia veikla užsiimantys veikėjai. Žmogaus sveikata tapo pinigų krepšeliu, kurio gviešiasi tiek vieni, tiek kiti. O žmogus turi tik vieną sveikatą ir pasimeta tarp įvairios pasiūlos. Dažniausiai žmonės į žolininkus kreipiasi neradę tinkamo gydymo kitur. Ateina patyrę valdiškų ir privačių klinikų, ekstrasensų, būrėjų, masažistų, kitų žolininkų gydymą. Negalavimai labai įvairūs – nuo negalėjimo pastoti iki negyjančių pooperacinių žaizdų. Kiekviena liga konkrečiam žmogui yra pati sunkiausia, nes tai jo kūnas serga. Todėl sunku ligas skirstyti į sunkias ar lengvas. Nė vieno pagijimo atvejo nelaikau savo nuopelnu. Dažnai pasiseka aptarti su ligoniu tolesnį gydymo planą, nuraminti, patarti kaip maitintis, mankštintis, į kokius gydytojus toliau kreiptis, kad sveikata būtų pasirūpinta laiku ir tinkamais būdais. Naivu būtų tikėtis, kad šiuolaikinis žmogus gydysis vien tik žolelėmis. Taip, kaip onkologiniai ligoniai bijo savo chemoterapeutams prasitarti, kad cheminio gydymo metu naudoja augalinius preparatus, taip ir atėję pas žolininką, vengia pasisakyti, kokius vartoja chemnius vaistus. Man atrodo, kad atėjo laikas, kai žolininkai turi rasti būdą pristatyti savo darbus. Kartotekoje turiu apie 18000 ligonių apklausos kortelių. Planuoju pateikti sukauptus duomenis kaip mokslinį darbą.

Sakoma, kad Žolinės – tai metas, kada renkamos įvairiausios vaistažolės. Kokios žolelės ( ir nuo kokių ligų) yra populiariausios, dažniausiai taikomos gydyme?

Augalinę vaistinę ir maistinę žaliavą renkame ištisus metus. Ten, kur nepatyrusi akis mato piktžolių sąžalyną, dažniausiai žolininkas augina taip reikalingus dvimečius vaistinius augalus. Iki Žolinės jie spėja subrandinti sėklas, tada jau galima nupjauti. Vis sunkiau rasti laukines augimvietes, todėl daug augalų auginu laukinėje aplinkoje, tiesiog pasėjų ten, kur dar yra žemdirbystės neužterštų vietų.

Iš 1363-ejų įvairaus amžiaus žmonių, per dešimtmetį apsilankiusiu pas mane, 544 turėjo stuburo, 383 sąnarių, 246 skydliaukės susirgimų, 217 sirgo onkologinėmis ligomis. Dauguma sirgo ne viena liga. Atidžiai surinkus anamnezę, išryškėja įspūdinga ligų puokštė palyginti jauno amžiaus darbingų žmonų grupėje. Dėl dažnų nusiskundimų sąnariais, prieš daug metų pradėjau gaminti vaistinės taukės, liaudiškai kaulažolės, tepalą. Jis tapo toks populiarus, kad net didelės farmacijos kompanijos pasisavino šį liaudišką pavadinimą ir gamina tepalus, dar kažkokius preparatus. Tik nežinia, kiek ten tos vaistinės taukės įdėta. Auglių kamuojami žmonės plačiai vartoja didžiosios ugniažolės preparatus. Skydliaukės sutrikimų sukeltiems negalavimams palengvinti gaminu tepalą ir sirupą su mano mylimiausia „žvaigždele“ – daržo žliūge.

Lietuvoje žmonės labai mėgsta žolininkų paskaitas, augina, renka augalus, tinkančius sveikatai pagerinti. Tinkamai paruošti arbatėlę ar užpiltinę labai nesunku, nereikia nei didelio fabriko, teršiančio gamtą, nei daug mokslo. Tačiau sudėtingiems augaliniams ekstraktams paruošti reikia ir žinių, ir patirties, ir tinkamos žaliavos. Gaminu tokius ekstraktus, kuriems sudėtines dalis renkame visus metus – pumpurai, žievė, žiedai, lapai, uogos, vaisiai, šaknys – viskas turi būti surinkta savo laiku, tinkamai išdžiovinta ir saugoma. Tik taip galima garantuoti, kad gaminys iš augalų pateisins jam keliamus reikalavimus ir atitiks lūkesčius.

Kokiais atvejais ypač tinkamai augaliniai preparatai?

Ypač augaliniai preparatai tinka cukraligės, lėtinių inkstų ligų, imuninės sistemos pakenkimo, kraujotakos, sąnarių – stuburo, limfinės sistemos, kepenų veiklos sutrikimams gydyti.

Dažnai tenka susidurti su tuo, kad gydytojas, nustatęs vienokią ar kitokią diagnozę, išrašo masę vaistų. O kaip yra su fito vaistais?

Štai šiuo atveju ir gydytojas tampa fitoterapeutu. Nežinau, ar rastume pasaulyje gydytoją, kuriam nerūpi paciento sveikata, kuris nenori tausoti paciento kūno ir organų. Žolinius preparatus gaminančių žmonių ar įmonių užduotis, pagaminti ir pateikti gydytojui apibrėžtos paskirties, tiksliai dozuojamus, tinkamai veikiančius vaistus.

O kas, jeigu žmogus, tiksliai nežinodamas savo diagnozės, netinkamai pasirenka vaistažolę? Ar sau nepakenks?

Dabar žmonės labai taupo. Taupydami renkasi interneto teikiamą informaciją, kuri tiesiog stulbina. Stebiuosi, kada individai turi laiko rašyti į internetą ir kodėl nebijo Dievo, rašydami nesąmones. Juk yra žmonių, kurie patiki, gaminasi, naudoja visokius močiutės, žolinčiaus, senolių, tibeto, andų ar dar kitokius išmislus. Taip praranda labai svarbų laiką, užleidžia ligą, sukelia sunkumų ir sau, ir tiems, kas juos turės gydyti.

Tinkamai parinkti augaliniai preparatai gali pagelbėti žmogui praktiškai kiekvienu atveju. Labai svarbu aptarti sergančiojo gyvenimo būdą, jo tikslus. Yra nemažai žmonių, kurie renkasi gyvenimą sergant. Jie tiesiog nenori pasveikti, nes sirgdami sulaukia užuojautos ir dėmesio iš artimųjų, gali naudotis daugybe mokesčių mokėtojų apmokėtų paslaugų, gauti pajamų iš invalidumo ar pan. Tai tarsi priklausomybė, niekuo ne geresnė už alkoholizmą, rūkymą ar narkomaniją. Tokiems net stebuklinga žolelė nepadės. Tačiau, jeigu žmogus tikrai nori pereiti labai svarbų gyvenimo tiltą – į sveikatos pusę, jis gali rinktis daug pagalbininkų. Sveikas maistas, mankšta, imunitetą tausojantys augalai, gyvenimo tikslo suvokimas suteikia jėgų įveikti ir labai sunkius negalavimus.

Kaip išmokti, kurios žolelės yra gydančios, o kurios – ne? Gal šiuo atveju mums gali pasufleruoti ir vaistažolių pavadinimai?

Liaudies medicina yra ne hobis. Toks pavadinimas yra eilinis bandymas pasislėpti nuo persekiojimo, kuris prasidėjo sovietinės valdžios metais bandant išaukštinti oficialiąją mediciną ir eilinį kartą skelbiant medžioklę kitaip mastantiems ar turintiems kitokį supratimą apie gydymą. Lietuvoje liaudies medicina turi senas tradicijas. Tačiau kaip ir visur pasaulyje, jos pasiekimai buvo pripažinti tik patvirtinus vėliau atsiradusios biurokratinės sistemos veikėjams. Kiek pavadinimų turėjo vienas augalas, galima paskaityti senesniuose vaistinių augalų žinynuose. Dėl fonetinės abecelės atsiradimo labai keitėsi supratimas apie pasaulį. Pavyzdžiui, kiniečiai išsaugojo ideografinius heroglifus vien todėl, kad raštą suprastų įvairiomis tarmėmis kalbančios didžiulės valstybės valdininkai. Senųjų aisčių ženklų išliko labai mažai, todėl nežinome, ar nebuvo ženklo „kraujažolė“, kaip buvo žymima „plautė“, „širdažolė“.

Bet kuri medicina, ar liaudies, ar kiniečių, ar veterinarinė, ar dar kokia nors, jeigu ja užsiimantis žmogus dirba atsakingai ir iš širdies, tampa reikalinga žmonėms. Sergantis žmogus visada kreipsis ten, kur jį išklauso, supranta, užjaučia ir suteikia pagalbą.

Nuoroda į straipsnį – http://lsveikata.lt/sveika-seima/zolininke-akaraliunaite-naivu-tiketis-kad-siuolaikinis-zmogus-gydysis-vien-tik-zolelemis-994

Parašykite komentarą