Mūsų senelis

Vakar tvarkėmės mano tėvo tėvo Jono Karaliūno sodyboje. Senos obelys iki šiol derančios skaniausiais obuoliais, darželis namo gale, kur buvo auginamos vynuogės, šulinys su neišsenkančiu skaidriu vandeniu… Ir toks tragiškas šios sodybos šeimininko likimas. Didžiųjų pasaulio istorijos įvykių gaisruose sudega žmonių svajonės, siekiai, viltys. Kartais žmogus, pasiaukodamas dėl savo šeimos, priverčiamas priimti lemtingą sprendimą.

Mūsų senelis Jonas Karaliūnas Joniškėlyje buvo žinomas kaip labai geras sodininkas, mokėjęs ne tik auginti vynuoges ir kitus vaismedžius, bet ir kaip mūrininkas, pastatydavęs krosnis ir duonkepius pečius. Pradeda žmogus ręsti namą, o senelis ateina su savo įrankių dėže. Kol dailidės renčia, senelis jau ir kaminą pakelia. Naujame name šeimyna gyvens ne tik šiltai, bet ir sočiai.

Prasidėjus kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės, senelis įstojo į savanorių batalioną, bet dėl silpno regėjimo netiko koviniams veiksmams. Kadangi gerai mokėjo keletą kalbų, buvo paskirtas į raštinę, vėliau aktyviai dalyvavo kuriant savanorių gaisrininkų komandą.

Iš kairės į dešinę: Jonas Karaliūnas, Valentas Karaliūnas ir Adelė Karaliūnienė 1939m.

Mes labai gerbiame kovotojus už laisvę dalyvavusius kautynėse, bet ar dažnai prisimename tuos, kas dirbo, kad kariuomenė būtų aprūpinta ginklais, maistu, apranga, transportų, stojus taikai veiktų pasų skyriai, paštas, mokyklos, ligoninės. Tai ne mažiau svarbios valstybės veiklos sritys. Senelis buvo apdovanotas medaliu už nuopelnus Lietuvos valstybei, tą medalį močiutė ne kartą rodė, bet jis kažkur pasimetė, nebeprisimenu, kaip vadinosi.

Kovo 11 – oji mūsų kartos šventė. Bet be savo tautos, savo šeimų atkaklaus tikėjimo tautine valstybe, be didžiulių pastangų kurti ir išlaikyti nepriklausomybę, kur dabar būtume? Su pasididžiavimu kelsiu Lietuvos Trispalvę prie senelio pastatyto namo.

Leave a Reply