Lietuvaitės darželis – sveikatai ir grožiui (1-oji dalis)

Kadgi gražus gražus mano darželis

Sklinda per kaimą gardus kvapelis

Kas tik praeina, kas pravažiuoja

Mano darželiu pasigrožiuoja

Nuo seno lietuvaitės garsėjo savo rūtų darželiais. Kokių tik žolynų čia neaugo. Pro langus į namo vidų sklido gaivus žolynų kvapas. Po sunkaus dienos darbo darželis buvo didelė atgaiva širdžiai. Piktos pamotės, ar girtuoklio vyro, o gal negeros anytos išbartai buvo kur pasislėpus nubraukti ašarą ir pasvajoti apie gražesnį ir laimingesnį gyvenimą. Darbščiosios mergelės ir moterėlės turėjo čia pat po langu kvapų ir spalvų, o jei brolelis ar bernelis apdėdavo darželį akmenėliais, tai ir akmens terapiją.

Dabar mes garbiname japonų sodą, kiniečių feng šui, o savo močiutės darželį užmiršome. Net ir kaimo sodybose dažnai sunkiai berasi auginant senovines gėles. O jos tokios gražios, per šimtus metų pamiltos, taip reikalingos ne tik nuotakos rūtų vainikėliui, bet ir sunkiam negalavimui užklupus.

Šiandiena noriu pakalbėti ar tik dėl gražumo darbais apsivertusi senovinė moteris augino darželį.

Laikas greitai nusineša dar nesenai buvusius visiškai suprantamus dalykus: gimdymą namie, kelionę pas daktarą arkliu, danties skausmo malšinimą „čebatėlio“ šaknimi.

Negalėjo senovės žmogus dažnai lakstyti ieškotis daktarų ir dėl miesto tolumo, ir dėl pinigėlių trūkumo. O kiekvieną kartą sunegalavus bėgti žolelių pas kaimynus ar kokią nusimanančią moterėlę taip pat nesinorėjo.

Miško ir laukų augalus pažino toli gražu ne kiekvienas, prireikus ne taip paprasta surasti kur koks auga, todėl ir stengėsi turėti kuo daugiau gerai žinomų ir aiškios vaistinės paskirties augalų prie namų.

Dažnai augalus jaunamartė parsiveždavo iš motinėlės, kaimynės pasidalindavo sėklomis ar daigais, susirgę kokia sunkia liga ir žinodami, kad reikės augalą naudoti ilgesnį laiką, pasisodindavo ar iš kur nors gavę, ar laukinį parsinešę.

Labai įdomu yra tai, kad dažnai tie patys augalai būdavo sodinami ir kapinėse. Gal todėl, kad taip buvo patogu, o gal kai kurie augalai turėjo ir ritualinę reikšmę. Gal buvo tikima, kad ir pomirtiniame gyvenime velioniui bus reikalingi tie patys augalai, kuriais gydėsi šiame pasaulyje.

Dažnai buvo auginama perkūnropė, diemedis, šilokai.

Kapinėse buvo auginami ir tie augalai, kurie buvo naudojami “negražioms, gėdingoms” ligoms gydyti. Nors vėlesniais laikais labai griežtai buvo draudžiama iš kapinių augalus neštis sodinti prie namų, kad vėlės neateitų jų atsiimti, tačiau kapinės buvo tarsi slapta pasikeitimo reikalingais augalais vieta. Iš čia galėjai parsinešti savo ligai, apie kurią nesinorėjo niekam pasakoti, reikalingą augalą, nes dažnai kaimynai žinodavo, kokiais augalais gydėsi amžinatilsis ir kaip tie augalai jam padėjo.

Darželyje augalai turėjo kiekvienas jam skirtą vietą. Kraštotyrinio tyrimo metu lankant Mūšos upės pakrantėse šimtamečius kaimus 1974 –1977 metų vasaromis, teko pastebėti, kad tradicinis darželis dažniausia buvo apskritas, iš keturių pusių lysvelės trikampės, takeliai tarp jų pabarstyti smėliu, sugrūstų degtų plytų skaldele. Kai teko susipažinti su indų mandalomis, radau daug panašumo su mūsu darželiu.

Prie vartų jus turi pasitikti iš abiejų pusių pasodinti diemedžiai- Artemisia abrotanum L., iškiriantys gausų debesėlį bakterijas ir virusus naikinančių fitoncidų.

Kur nors palei tvorą auginamas kartusis kietis – Artemisia absinthium L., vaistinis kietis – Artemisia drakunkulus L.

Tai augalai kurie saugo nuo piktos akies ir blogų kitų žmonių užmačių.

Šie augalai buvo pagrindiniai sunegalavus viduriams, taip kaip dabar pankreatino turintys vaistai. O šie negalavimai buvo labai dažni, nes nebuvo maisto šaldytuvų. Taip pat iš kiečių daromos pagalvėlės sąnarių skausmams malšinti.

Kažkurioje pusėje ant sodybos „rubežiaus“ bus auginami apyniai – Humulus lupulus L.-, dažnai pašalinantys nesantarvę tarp kaimynų ne tik pavaišinus apynio spurgu pagardintu alumi, bet ir dėl to, kad sukasi prieš saulę, tai ir apkalbas bei blogas mintis susuka, nusuka į šoną.

Mūsų kaimynai buvo labai geri žmonės, atviri, linkę vienas kitam padėti. Kad kas pirktų vienas iš kito augalus nebuvo mados. Visi dalinosi kuo turėjo. Todėl ir augalai sodybose pas visus miestelio gyventojus buvo tie patys. Retas kuris kokį įdomesnį augalą parsiveždavo iš Rygos.

Kaimynė Rasikevičienė savo darželio kampe augino kartųjį kietį, ir česnakinę kraujažolę.

Babutė Mikalajūnienė augino du diemedžius, šaltmėtes, jazminus ir alyvas. Visas miestelis iš jos pavasariais nešdavosi daigus.

Babutės Valiūlienės namo kampus aprietusi gebenė lipikė – Hedera helix L. pagelbėdavo nuo kosulio.

Senis Kiznis mokėjo užkalbėti rožę ir augino savo namelio palangėje karpažoles ir valerijonus. Kai jo žmona mirė neatsidalinus placentai po gimdymo, mano promočiūtė Anelė Žalkauskienė baigė pribūvėjos karjerą, nes susiginčijo su iš Panevėžio parvežtu daktaru ir labai išgyveno dėl gimdyvės mirties. Kiznis parsivedė į žmonas naujagimei auginti jaunutę merginą iš Kriklinių kaimo. Ji visada tųrėjo gelsvos spalvos katiną, kuris labai mėgo Kiznio valerijonuose voliotis. Supykęs Kiznis išvijo žmoną gyventi į kitą trobelės galą, bet katinas vis tiek išvoliodavo jo valerijonus. Kaimynai dėl tų valerijonų neturėjo ramybės, nes senis Kiznis visiems guosdavosi.

Mūsų namo pietinėje pusėje augo dar senelio Jono Karaliūno pasodintos vynuogės – Vitis vinifera L. – iš kurių rūgščių uogų išspausdavo sultis ir darydavo vyną. Tuo vynu užpildavo vinis ir gerdavo nuo mažakraujystės. Žalių lapų nuoviru gydė vištakumą. Saują lapų užplikydavo stikline verdančio vandens irišgurkšnodavo per dieną.

Vynuogių uogų ir „cibulio“ nuoviru gydė užkimimą.

Mano promočiūtės garsios pribūvėjos Anelės Žalkauskienės palikimas mėlynasis čebatėlis, smidras, vilkdalgis, dailieji auskarėliai, piliarožė ir pilnas daržas agurklių ir kosmėjų, sivanadalapis vingiris, vadintas „mastažole“.

Vaikystėje labai mėgau žaisti pietiniame namo gale esančiame darželyje. Namo sienas ramstė aukštaūgės piliarožės – Alcea rosea L., o šalia kiek kuklesnė vaistinė svilarožė – Althaea officinalis L. Šie augalai turi daug gleivinių medžiagų, krakmolo. Šaknis naudojama atsikosėjimui palengvinti. Miltelius dedu į organizmą stiprinantį mišinį.

Lietuvoje augalų sodinimo papročių buvo laikomąsi nesusimastant kodėl. Gėlės darželiuose susodintos tam tikra tvarka, kai kuriems augalams skirta vieta prie vartų ar tvoros, kai kuriems po langais. Tada žmonės sakydavo, kad taip gražiau ir aš labai nesigilinau. Dažniausias atsakymas – taip motulė mokino. Dažniausiai darželio viduryje yra rato formos, apdėta balintais akmenėliais gėlių lysvė. Po daugelio metų nagrinėjant senuosius akmenų statinius ir jų derinius kilo mintis, kad ir akmeninis ratas aplink gėles, kurių senoviniuose darželiuose visos buvo vaistiniai augalai, turėjo savo prasmę.

Akmenys tarsi atskiria vaistinius augalus nuo aplinkinio pasaulio, jie tampa ypatingais, išskirtiniais, veikiamais galingo rato apsaugos, ypač dar tuos akmenis nubalinus kalkėmis, ratas tampa neįveikiama piktosioms jėgoms užtvara. Todėl rate dažniausiai buvo auginami su gimdymu ir naujagimio priežiūra susiję augalai.

Mažoji žiemė – Vinca minor L. –naudojama kraujotakai gerinti, apalpimams, raitosi kur nors pakraštyje. Visą vasarą renkami lapuoti stiebai. Turi virš 30 alkaloidų. Veikia parasimpatinę nervų sistemą, taip mažindama arterinį spaudimą. Alkaloido vinkamino poveikis panašus į rezerpino, veikia raminančiai ir neuroplegiškai. Veikia galvos smegenų kraujagysles, todėl mažina galvos skausmus. Šaknys turi priešvėžinį poveikį. Kasamos kas 4 metai žydėjimo metu. Preparatai: vinkapan, vinkadreks, vinkaton, devinkan. Skiriami galvos smegenų spazmams ir hipertoninei ligai gydyti. Tinka veido nervų traukuliams, liekamiesiems meningoencefalito požymiams, galvos smegenų trauminiams pažeidimams, depresijai, manijoms gydyti. Plačiai naudojami LOR ir oftalmologų praktikoje. Augalas labai nuodingas. 1 valgomąjį šaukštą žolelės + 300 ml verdančio vandens virti 15 min. Sušaldyti į ledukus. Skaudant galvai, sučiulpti 1 leduką per dieną.

Kiek į vidurį sodintas poetinis narcizas – Narcissus poeticus L.- krūtų uždegimui slopinti. Iš narcizo, išrauto su svogūnėliu ir šaknimis, sumalama košelė, sumaišoma su ruginiais miltų tešla 1:10. Naudojama kompresams. Jei prireikdavo, svogūnėlius iškasdavo net viduržiemy.

Tęsinys antroje dalyje.

Leave a Reply