“Laikas .. “

Laikas keltis, laikas dirbti, laikas valgyti, laikas miegoti…

Visagalis laikas slenka, eina, bėga nepalikdamas galimybės pakartoti to, kas praėjo.

Tačiau mes planuojame, kaip praleisime laiką, kiek jo skirsime mokslams, šeimai, darbui, vaikams. Ir susirūpiname, pamatę, kad jo lieka vis mažiau, vis trūksta, neužtenka. Nors laikas yra vienintelė tikrai mums priklausanti vertybė, kuria, deja, dažniausiai pasinaudojame netinkamai. Dažnai save teisiname: – neužteko laiko.

Tie, kas domisi kontaktais su nežemiškomis civilizacijomis tikriausiai žino, kad labai sunkino bendravimą ateivių nesuvokimas, kas yra laikas.

Ar gali būti taip, kad laiką suvokia tik žmonės?

Labai daug atgarsių sulaukė televizijos laida, kurios metu buvo diskutuojama, kaip gyventi 200 metų. Jauni dalyviai puikiai išmanė, kaip nesenti, pateikinėjo dietas, gyvenimo būdą. Bet už jų minčių nesimatė gyvenimo, to tikrojo, su jausmais, nuotykiais, skoniais, su šokiais iki paryčių, jauduliu einant į pirmąjį pasimatymą, nėštumo džiaugsmu, gimdymo skausmais, neviltimi dėl artimųjų mirties. Į šalto proto teisingo elgesio rėmus įspraustas gyvenimas man pasirodė prėskas ir neprasmingas. Iš prigimtinio grožio ir jaunystės aukštybių taip lengva mokyti sveikai gyventi sveikus. Bet kur dėtis pasenusiems, ligotiems, apsigimusiems, nuskurdusiems?

Kiekvienam iš mūsų skiriamas laikas. Rytų išmintis sako: -“Daryk ne vežimą, o atminimą“. Atėjus amžiaus brandai susimastai, koks bus žmonių atminimas apie tavo atliktus darbus, kas juos pratęs, ar po daugelio metų, kai tavęs jau nebebus, dar bus kam nors reikalingi tavo kūriniai, įdomios tavo mintys.

Žmogaus kūnas negali pilnaverčiai išgyventi 200 metų. Nebūkime naivūs ir neteikime pavyzdžiais tų šimtamečių senukų, kurie šiaip ne taip egzistuoja artimųjų ir medikų palaikomi. Pasidomėjus jų gyvenimu aišku, kad vaikystėje jie nebuvo skiepyti, nes skiepų tiesiog dar nebuvo, jaunystėje jie nesilaikė jokių dietų, nebuvo jogai, valgė įvairų maistą ir džiaugėsi jo turėdami, nes išgyveno du pasaulinius karus, nebuvo mankštos ar bėgiojimo entuziastai. Jie tiesiog paveldėjo stiprų kūną, o išorės poveikis buvo tik toks, kokį žmogaus kūnas gali išgyventi. Jie sėkmingai praėjo pro gamtos sukurtą sunkių išmėginimų labirintą, nepatekdami į mirtinų pavojų pinkles tik savo stiprios imuninės sistemos dėka.

Imunitetas yra tikroji mūsų jaunatviškumo prielaida.

Dabar jaunimas dažnai susipažįsta socialiniuose tinkluose. Ir labai gerai, nes tokiu būdu pradeda galingai veikti jau primirštas šeštasis pojūtis – nuojauta. Kai negali žmogaus pamatyti, užuosti, išgirsti, paliesti tikrovėje, tenka vadovautis nuojauta. Nuojauta labai stiprus pojūtis leidžiantis daryti teisingus sprendimus tarsi nesivadovaujant sveiku protu. Dažnai meilę pavadiname proto užtemimu. Poroms, kurios susitinka vedamos nuojautos, gimsta labai stiprūs vaikai. Tai didžiausia laiko dovana. Svarbiausia susilaukti sveikų palikuonių. Toks gamtos kiekvienai gyvai būtybei skirtas uždavinys.

Kaip keisis žmonijos supratimas apie imunitetą dar neaišku, tačiau vis aktyviau tyrinėjamas laukinių, genetiškai nepakeistų augalų ir gyvūnų liaukų veikliųjų medžiagų poveikis prigimtinio imuniteto suformavimui, išsaugojimui ir sustiprinimui.

Plačiose interneto erdvėse jau galima stebėti, kaip auginamas ėriukas jūsų kepsniui, kaip išsirita iš kiaušinio žąsiukas Kalėdiniam stalui, kaip auga daržovės gamtiniame ūkyje, kaip statomas šiaudinis ar molinis namas. Tapo būtina sekti maisto produktų gamybai naudojamų žaliavų augimo ir perdirbimo kilmę, kad galėtume pasitikėti gamintoju.

Man patinka ši galimybė. Džiaugiuosi, kad mano gaminiai yra kilmingi, gaminami laikantis gamtinės žemdirbystės ir net renkamosios vaistažolininkystės taisyklių. Reikia prisipažinti, kad teko pakovoti su pagunda viską daryti paprasčiau, greičiau, panaudojant techniką, gal net chemines augalų apsaugos priemones, ypač kai po šlapios 2012 metų vasaros jau supakuotose arbatose atsirado kirmeliukų ir net boružių. Dėkoju tiems mano gaminių vartotojams, kurie suprato, kad gamtoje gero ir sveiko maisto nori visi. Šiame standartizavimo ir poreikio į rinką pateikti daug vienodo produkto, mažiems gamintojams kyla sudėtingos problemos.

Kol laikas leis, iš visų jėgų laikysiuosi savo taisyklių: jokios chemijos, jokios elektrinės džiovyklos, jokios pakavimo mašinos.

Labai tausoju laukines didžiosios ugniažolės augimvietes Mūšos pakrantėse. Čia juodalksnių ir šeivamedžių paunksmėje ji užauga vešli ir sultinga, neiškaitusi Saulėje, šaknis suleidusi į trąšią molingą dirvą, iš kurios be jokios prievartos gausiai pasiima jos galioms sukurti reikalingas medžiagas. Šioje augimvietėje prieš 1998 metais pasėjau ugniažolių iš Rambyno piliakalnio papėdėje klestinčios ugniažolių augimvietės. Taip susijungė dviejų galingų gamtinių augimviečių augalų savybės.

Vaistines veronikas renku nuostabioje augimvietėje ant Raginėnų piliakalnio. Kai birželio pabaigoje veronikos pražysta savo smulkiais žiedeliais, atrodo kad dangus nusileido ant žemės. Griovoje prie piliakalnio veronikų sąžalynas labai tankus, ant jo, kaip ant minkščiausio kilimo, smagu pagulėti karštą vidurdienį, kai Saulę užstoja status piliakalnis.

Renkant laukinius augalus neapleidžia laimės pojūtis, sėkmingo darbo nuojauta, žinojimas, kad darai tai, kas tikrai reikalinga žmonėms.

O svarbiausia yra laisvė. Laisvė žinanant, kad esi stebuklingame gamtos rate, kad gali surinkti tik tai, kas tikrai reikalinga, užaugo prigimtinėje augimvietėje, kad esi gamtos vaikas, kad tai, ką pagaminsi iš laukinėje gamtoje surinktų augalų, suteiks žmonėms sveikatos ir stiprybės. Nors tai bus tik gurkšnelis, tik šaukštelis, tik gabalėlis tikros gamtos jūsų namuose. Tikiuosi rasite laiko sveikatai pastiprinti.