Keliai ir klystkeliai

1988 metais man buvo 34 -eri, mano dukrai Gintarei 12 metų, gyvenimas tekėjo ramiai ir patogiai,tarsi nieko netrūko: gerai apmokamas darbas šauniame kolektyve, kelionė į tada dar Demokratinę Vokietiją, vasarą atostogos su „viskas įskaičiuota“ kelialapiu Nidoje ar Palangoje ir ne vienai, bet su šeima.

Tačiau namie ant sienos kabėjo labai paprastas, nespalvotas žemėlapis „Lietuvos keliai“. Jis buvo nedraudžiamas, keliai ir tiek. Ne LTSR keliai, o Lietuvos keliai.

 

 

Kokie dabar keliai tų žmonių, kurie drąsiai nuėjo Lietuvos laisvės keliu? Kokie pakeleiviai ėjo kartu, o gal prikalbino pasukti į šalį? Kiek tų žmonių, kurie nedvejodami Lietuvos laisvės vardan atidavė sunkiai uždirbtus „deficitinius“ auksinius papuošalus, aukojo rublius laisvos spaudos leidybai?

O kiek jau tada ruošėsi valstybės turto paskirstymui? Dabar atrodo, kad Sąjūdis veikė tik Vilniuje. Kukliai paminimos kituose miestuose ir rajonuose veikusios grupės, iš kurių liko tik atsiminimas.

Gerai atsimenu, kaip buvo atmestas pasiūlymas prieš paskelbiant valstybės turto privatizaciją, atlikti kruopščią inventorizaciją. Tokios inventorizacijos nėra iki šiol. Buvo privatizuotas profsąjungų turtas, net vaikų vasaros stovyklos. Kol „berniukai“ šaudėsi dėl viešųjų tualetų, tylūs gudručiai už skatikus bekainavusius investicinius čekius susipirko gamyklas, durpynus, karjerus.

Kol naivuoliai mitinguose mosavo vėliavomis ar dalyvavo čekinių privatizacijų konkursuose ir tikėjo privataus verslo klestėjimu, valdiškų įstaigų kabinetuose buvo kurpiami viešųjų pirkimų ir žemės kilnojimo įstatymai.

Belieka tik griebtis už galvos ir tikėtis, kad neatims pensijos ar bent nesumažins, kaip jau buvo padarę. Ir dirbti, dirbti, dirbti tiek, kiek net jaunystėje nereikėjo. Dirbti tam, kad išlaikytum, ką savo darbu sukūrei, kad tavo vaikams netektų išvažiuoti į kitą šalį duonos kąsnio ieškoti.

Pagalvoju, ar teisingas buvo mano kelias, kur klydau, kada pasitikėjau ne tais bendražygiais, ko neįvertinau, kodėl pristigo drąsos apginti savo nuomonę?

Sveikinu Šakių rajono Sąjūdžio grupės narius, šventai tikėdama, kad prasmingi buvo pasitarimai dėl Trispalvės šventinimo, paminklų tremtiniams ir partizanams statymo, vakarojimai prieš naujo laikraščio numerio išleidimą.

 

 

Dabar retam prireikia paprastame popieriaus lape atspausdinto žemėlapio. Visur važiuojame įsijungę navigaciją. Mažame mobiliajame telefone telpa ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio keliai.

Gero kelio …

O aš einu rinkti žolelių, pats gražumas Gamtos žydėjimo.

Adelė

One thought on “Keliai ir klystkeliai”

  1. ar kas tuo metu galėjo bent “susapnuoti”, kad per sausio įvykius visos tautos apgintas seime saugiai pasislėpęs/užsibarikadavęs nepriklausomybės “šauklys” po daugiau kaip 20 metų kartu su savo bendrininkais į valstybės vadovės postą prastūmė komunist/kgb magnoliją/tulpę … “nepriklausomybės” laikotarpiu buvusių valstybės vadovų ir polit. valdančiųjų veiksmai – yra sabotažas visose valstybės vadovų grandyse … todėl tautiečiai ir evakuojasi emigracijos būdu iš šios apgailėtinos moralės išgamų valdomos valstybės

Parašykite komentarą