Kaip vaikščioja mūsų artimųjų vėlelės geriau nepamatyti. Jos turi ir savo stalus, ir savo suolus. O jei kauleliai nesilsi ramybėje, tai jos išeina savo kaulelių susirinkti. Ten, kur eina vėlių takas, dažnai atsitinka laiko pasikeitimai. Akimirka gali tapti metais, minutės – sekundėmis. Žmogus ant tokio tako gali pajausti vėsą. Tokia vėsa visuomet yra ant šventojo Rambino kalno.
Po skaudžios autoavarijos netoli Kryžkalnio, teko virgulėmis patyrinėti tą vietą. Kada nors pabandysiu nupiešti, ką ten mačiau.
Be reikalo nugriovė Kryžkalnio Motiną. Buvo labai vietoje ir labai teisingai pastatyta šventovė. Ir kam pakilo ranka prieš Motiną? Jis turi atpirkti savo klaidą, kitaip guls ant jo provaikaičių.
Keturios galios ir septyni apklotai saugo žmones žemėje.
Keturios galios tai ugnis iš rytų šalies, oras iš pietų, vanduo iš vakarų ir žemė iš šiaurės. Kryžkalnio Motina stovėjo būtent tokioje vietoje, kur yra šių galių sankirta.
Septyni apklotai tai mūsų kūno sargai: rega- akių, odos, raumenų ir kaulų; klausa – kraujo, kraujagyslių, širdies; uoslė – plaučių, kvėpavimo; lytėjimas – inkstų ir prakaito liaukų; skonis – virškinimo organų; nuojauta – kankorėžinės liaukos ir pagumburio srities, skydliaukės, čiobrialiaukės, antinksčių, sėklidžių arba kiaušidžių; palaima – galvos, stuburo smegenų ir nervų. Jei visi sargai dirba sutartinai, ritmingai žmogus jaučiasi sveikas ir laimingas. Jis lengvai susidoroja su įvairiausiomis užduotimis, sugeba nudirbti daug darbų, būdami su juo gerai jaučiasi kiti žmonės. Gera žinoti, kad pasaulyje yra vieta, kur žmogus ir jo sargai gali pailsėti, atsidusėti, skaniai pavalgyti, pasikalbėti, pamyluoti, pamiegoti, pasvajoti.
Šiomis dienomis prisimindami savo mirusius artimuosius labiausia prisimename jų meilę. Kaip švelniai glostė mamos rankos, kaip mokindamas važiuoti dviračiu tėtis stipriai laikė apkabinęs, kaip senelis švilpaudamas darė suolus pavėsinei, kaip babytė savo skara dangstė jurginus nuo šalnų, kad būtų žiedų nunešti rugsėjo 1-ąja mokytojai. Su kokia meile ir jauduliu po vasaros atostogų mus pasitikdavo mūsų mokytojai. Kaip laukdavome atvažiuojant pusseserių ir pusbrolių. Koks skanus būdavo dėdienės obuolių pyragas, dėdės serbentų vynas, tetos žagarėliai, tetulėno rukytos dešros. Kaip Šventųjų Velykų rytą bėgdavome su krepšeliais pas Krikšto motinėlę kiaušinių. Koks džiaugsmas buvo sulaukti Šventoms Kalėdoms siuntinio iš Vorkutos nuo Krikšto tėvelio. Kaip visi kaimynai keldavo Joninių stebulę ir linksmindavosi aplink ugnį iki aušros. Ir viskas buvo daroma iš didelės meilės.
Vėlinės tarsi sukviečia prie vieno stalo visą giminę, kaimynus, bendramokslius ir bendradarbius. Tuos kurie dar yra čia, ir tuos kurie ateis iš Dausų. Ir prisipildys mūsų esybės meilės.
