Praeito tūkstantmečio viduryje žiemos būdavo šaltos, gilios, su pūgomis ir speigais. Ledas taip sukaustydavo upes ir ežerus, kad per jį drąsiai galėjai važiuoti automobiliu ir net sunkiu traktoriumi. Mūsų karta dar prisimena garsiąsias Sartų žirgų lenktynes, vykdavusias ant užšalusio ežero. Apsiavę veltiniais, su kailinėmis kepurėmis, kumštinėmis pirštinėmis ir šildančio gėrimėlio buteliuku užantyje, varvindavome nosis į rogėmis lekiančius lenktynininkus. Važiuodavome visa šeima: mama, tėtis, sesuo ir aš. Grįždavome jau vėlai vakare. O namuose laukdavo babytė ir senelis. Mes su lauktuvėmis iš mugės, jie su karštais barščiais ir krosnyje ant žarijų kepta silke.
(daugiau…)