Ropė – Brassica rapa – Репа
Labai paplitusi daržovė. Beveik visomis Europos ir Azijos tautų kalbomis vadinama tuo pačiu vardu. Tai dvimetis maistinis, vitamininis ir vaistinis augalas, kuris pirmaisiais augimo metais išaugina sultingą šakniagumbį, o antraisiais iki 1 metro aukščio stiebą, ant kurio po žydėjimo sunoksta daugybė sėklų. Ropėse yra mineralinių, ypač kalio ( iki 1200 mg%), azotinių medžiagų, amino rūgščių, fitoncidų, fermentų, į riebalus panašių medžiagų, vitaminų B1( iki 0,12 mg%) ir C (iki 56 mg%), kristalinės medžiagos rafanolio, kuris ir suteikia ropei aštrų skonį ir skatina šlakų pasišalinimą per inkstus. Bromo junginiai, esantys ropės šakniagumbyje, veikia raminančiai, o lizocimas tirpina bakterijų ir virusų membranas ir juos žudo.
Šiuos augalus galima sėti praktiškai visą vasarą ir užauginti keletą derlių.
Ropės šakniagumbiai raunami rugsėjo – spalio mėnesį. Visi žinome pasaką apie ropės rovimą. Visi namų gyventojai, net maža pelytė, rauna ropę. Tokie svarbūs visos šeimos gyventojams buvo ropės šakniagumbiai. Saugomi vėsiame rūsyje išsilaikantys per visą žiemą iki vėlyvo pavasario. Dabar yra labai skanių veislių ropių. Vertėtų jų kuo daugiau auginti ir naudoti.
Kai kryžiuočiai vieno pirmųjų žiemos žygių į mūsų šalį metu pamatė ant gauruotų mažyčių žirgelių sėdinčius kailiais apsirėdžiusius žemaičius, jiems didžiulę baimę įvarė ant žirgų kaklų kabančios juodos, išsidraikiusiais plaukais „džiovintos priešų galvos“. Išsigandę tokio pat likimo, svetimšaliai spruko, kiek kojos neša. Tik vėliau išaiškėjo, kad išsiruošę į tolimesnius žygius, lietuviai ir žemaičiai apkabinėdavo arklių kaklus virtomis ir keptomis ropėmis. Jas valgė patys ir šerdavo žirgus. Apie bulves tais laikais dar niekas Europoje nė negirdėjo. Ropės buvo pagrindinė daržovė. Ir ne tik daržovė, bet ir labai stiprus saugantis nuo daugelio ligų, augalas. Ilgais darganotais žiemos vakarais mūsų krašto žmonės kepdavo ropes, virdavo su jomis virtienius ir valgydavo vietoj duonos. Todėl buvo sveikesni sąnariai, stipri širdis, neteko kur nors rasti žinių apie Alzhaimerio ligą, ar padidėjusi cholesterolio kiekį kraujyje. Ko gero ropė visų kraujo grupių žmonėms geriausiai tinkanti daržovė. Atsargiau reikėtų naudoti sergant skrandžio opa ir stipriai sutrikus širdies veiklai. Bet truputėlis tikrai nepakenks.
Paprasčiausias yra toks naudojimas:
Ropę švariai nuplauti, nupjauti viršūnę ( kur augo lapai), vidurį išgremžti, kad pasidarytų taurelės dydžio duobelė, įdėti į dubenėlį, kad nesiridinėtų. Į išgremžtą duobelę įdėti 1 valgomąjį šaukštą medaus. Laikyti kambario temperatūroje. Tuojau pradės skirtis ropės sultys. Tai labai geras vaistas nuo peršalimo, slogos, bronchito, kosulio, kosulio su krauju, kraujosrūvų. Veikia raminančiai. Suaugusiam žmogui reikia 6 – 8 kartus per dieną pasisemti po arbatinį šaukštelį ir sučiulpti prieš valgį, vaikams duoti mažiau. Geriau naudoti pusvalandis po valgio.
Esant vandenei, podagrai, inkstų akmenligei iš sumaltos ropės reikia išspausti sultis. Pusę stiklinės sulčių sumaišyti su tiek pat medaus arba rudojo cukraus. Gerti po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgį. Laikyti šaldytuve.
Ropės sultys yra nepamainomos sergant cukriniu diabetu ir visomis su šia liga susijusiomis komplikacijomis. Tiesiog kas dieną reikia gerti ropės sulčių. Japonai net augina širdies formos rausvas ropes, kuriose yra didelis kiekis anticianų – augalinių dažikilių- kurie labai palankiai veikia kepenis ir kasą.
Tradicinė medicina pataria naudoti ropės sultis esant mėnesinių užsilaikymui, žarnų judesių sutrikimui ir vidurių pūtimui, maitinančioms motinoms kad padaugėtų pieno.
Ropėse yra daug lastelienos, todėl jas naudinga valgyti sergant ateroskleroze, kai padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje, esant mažakraujystei, kietėjant viduriams.
Ropės šakniagumbio nuoviru gydomas užkimimas dėl peršalimo, astma, laringitas, širdies ritmo sutrikimai, nemiga. Ruošiamas iš 50 g ropės šakniagumbio, verdant pridengtame puode su 0,5 litro vandens ir 1 valgomuoju šaukštu cukraus 15 min. Išvirus leisti ataušti, nukošti. Per parą išgerti visą paruoštą kiekį per kelis kartus. Šiltu nuoviru skalaujama burnos ertmė nuo dantų skausmo, kraujuojant dantenoms.
Virtos ropės košele tepami skaudantys sąnariai, ypač kamuojant podagriniam skausmui, klypstant pėdos sąnariams.
Ropės sėklos turi antibiotinių ir priešmikozinių medžiagų, todėl sutrintų sėklų, praskiestų nedideliu kiekiu obuolių acto, košele gydomos grybelio pažeistos vietos, o praskiestų virintu vandeniu – pūlingos žaizdos. Dėti įvyniojus į binto tvarstelį, kad nepatektų tiesiai ant odos arba žaizdos.
Vaikystėje labai laukdavome atvažiuojant gastrolių į mūsų miestelį Jaunimo teatro trupės. Aktorius Rolandas Butkevičius buvo mūsų artimas giminaitis, o jo ir visų teatro artistų mėgstamiausias patiekalas buvo močiūtės paruoštos juodojo ridiko salotos.
Tarkuotą ridiką sumaišyti su tokiu pat kiekių, kiek ridiko, rūgščios grietinės ir trupučiu druskos. Indą, kuriame ruošiate mišrainę, uždenkite ir gerokai pakratykite, kad ridikas išskirtų kuo daugiau sulčių. Tada pridėkite tarkuotų morkų, virtų tarkuotų burokėlių. Tinka prie virtos karkos, keptos šoninės, šonkauliukų, avienos ragų.
O iš tiesu, kam gydytis, jeigu galima valgyti? Ropes, ridikus, ridikėlius, garstyčias, kiniškus kopūstus, kaliaropes. Dalį ropučių ( taip buvo pavadintos bulvės, kai tik pasirodė mūsų kraštuose), pakeiskime gerąja kūno maitintoja rope. Tegul ligos bijo mūsų, kaip kryžiuočiai išsigando žemaičių, apsikarsčiusių ropėmis. Būkime sveiki, kaip ridikai.
