Ką papasakoti anūkams apie šią naktį? Kiekvienas tada buvome savo vietoje. Jau kelios dienos Šakių ir mūsų miestelio Lukšių žmonės autobusais važiavo budėti į Vilnių. Palydėdami juos, tie kurie likdavome namie, pritepdavome sumuštinių, privirdavome termosus arbatos. Naktys ir dienos buvo gana nešaltos, tačiau žmonės važiavo visai parai.
Mūsų grupės sąjūdiečiai vežėsi mano mamos pasiūtą Lietuvos trispalvę. Aš nevažiavau. Lapkričio pabaigoje gimė mano sūnus ir dar maitinau krūtimi. Sausio 12 dienos vakare pasiskambinau į Vilnių Angonitai Rupšytei, kuri koordinavo visus Sąjudžio grupių veiksmus. Buvo stebimas kariuomenės judėjimas ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir kiekvienoje vietovėje, nes nieko nežinojome apie sovietų planus. Buvo užuominų apie KGB sudarytus aktyvių sąjūdiečių kiekviename rajone sąrašus.
Įsijungiau televizorių, išskalbiau vystiklus, išviriau sūnui klijukų, vakarienę dvylikametei Gintarei ir pasiskambinau kunigui, nes žinios darėsi vis neramesnės. Užmigdžiusi vaikus, išėjau į gatvę. Pradėjo snyguriuoti, geso šviesos languose, žmonės nuėjo miegoti. Tik kai kuriuose languose švysčiojo televizoriaus ekranų šviesa. Pamačius šias švieseles pasidarė jaukiau, ne viena budžiu. Grįžau namo ir man paskambino Angonita. Pasakė, kad važiuoja tankai, jau pranešama apie žuvusius. Patarė susidėti būtiniausius daiktus ir susitarti su kuo nors, pas ką galėčiau su vaikais pasitraukti, jei prasidės suėmimai rajonuose. Tai buvo paskutinis tą naktį pokalbis su Vilniumi, vėliau jau nebeprisiskambinau. Pradėjau krautis lagaminą, o vaiko vystiklai dar šlapi. Taip suspaudė širdį, kad turiu savo tėvynėje bijoti, slėptis, bėgti su mažais vaikais. Ir tada prasidėjo televizijos šturmo vaizdai. Suklupau ir meldžiausi už žuvusius, už tuos kurie dar žus, už vaikus, už mamą, seserį ir jos vyrą, kurie buvo prie seimo rūmų tą naktį.
Televizija buvo užimta, transliacija nutrūko. Neišjungiau televizoriaus, nes negalėjau patikėti, kad jau viskas.
Vėl išėjau į lauką. Labai rami, žvaigždėta naktis globė Lukšius. Ir tada gyvatvorės šakalėse pradėjo ciksėti zylės. Naktį, tamsoje, paukšteliai lydėjo manę garsiai ciksėdami. Tarsi žuvusiųjų sielos lėkdamos į dangų kvietė išgirsti, nepamiršti, pasimelsti. Nuėjau iki klebonijos, prisibeldžiau kunigui, kuris Lukšiuose dirbo tik pirmus mėnesius. Pasikalbėjome, pasimeldėme ir jis paskambino zakrastijonui. Netrukus ramų nakties dangų pravirkdė varpų skambesys. Languose užsidegė daugiau šviesų, žmonės budėjo.
Grįžau namo, vaikai ramiai miegojo ir tada atgijo televizorius, prasidėjo transliacija iš Kauno. Žinios buvo neramios, baisios. Daug žuvusių, tačiau seimo rūmai atsilaikė.
Pradėjo skambinti draugai, Aneta pasiūlė eiti su vaikais pas ją, ji nebuvo sąjūdietė, pasisiūlė paslėpti. Susitarėme, kad jei tik pradės judėti kariuomenė ar komunistuojantys, ji mane su vaikais išveš į Lekėčius pas gerą draugę.
Aušo, pagaliau išdžiuvo sūnaus vystiklai ir galėjau pabaigti susikrauti lagaminą. Keistai ramu ir tylu buvo iki pat dienos dvyliktos valandos. Grįžo budėjusieji Vilniuje, juos pakeitė kiti. Tą dieną ant Lietuvos trispalvės, buvusios prie seimo rūmų, koto užrašiau datą. Prisiskambinau seseriai į Pasvalį, mamai, Angonitai.
Su kuo tik kalbėjau, visų žodžius lydėjo tvirtas ryžtas, atkakli drąsa ir tikėjimas lietuviais. Tais kurie budėjo tą naktį, tais kurie budi dabar, tais kurie budės rytoj. Žinojome, kad budėsime ir nesitrauksime iki paskutinio mūsų žmogaus. Dabar sunku nusakyti jausmą, savotišką užsispirimą, apėmusį sužinojus apie žuvusius ir sužeistus. Sausio 13 dienos vakarinėse mišiose žmonės netilpo bažnyčioje. Niekas nekvietė, nebuvo ypatingo pamokslo, tačiau linkėdami vienas kitam ramybės, žinojome, kad žvelgiame į patikimas, savo žmogaus akis.
Užaugo mūsų vaikai, jau dideli anūkai. Širdis sala juos glaudžiant, matant jų gyvenimą savojoje Tėvynėje Lietuvoje. Mes kiekvienas tą naktį buvome Dievo mums skirtoje vietoje – Lietuvoje.
