Kokia buvo mūsų vaikystė?
Soti, laiminga, judri, džiaugsminga, maloni. Augome gausus sesių, brolių, pusseserių ir pusbrolių būrys. Kaip paukščiai suskrisdavome į vienų ar kitų giminių namus net be ypatingos progos, tiesiog pabūti bent kelioms dienelėms.
Mūsų ilgėjosi, laukė, be galo mylėjo, ruošė skaniausius valgius, migdė ant minkštučio šviežio šieno, šukavo plaukus, mokino važiuoti dviračiu, joti, grėbti su arkline „grėbelka“, plaukti, nardyti, ravėti daržus ir kolūkio runkelių „normas“.
Lauko virtuvėlėje kepdavome blynus, virdavome tikrus šaltibarščius ir kalbėdavomės. Apie viską, kas tik būdavo ant širdies.
Neprisimenu, kad būtume rimtai susipešę ar vienas kitą skriaudę, įžeidinėję. Taip, kaip mus mylėjo tėvai, seneliai, dėdės, dėdienės, tetos ar tetulėnai, taip mes mylėjome ir globojome vienas kitą, laukdavome šeimos balių, kad pasimatytume, rašydavome laiškus, siuntinėjome sveikinimo atvirukus.
Mieli vaikystės bendrakeleiviai. Mes jau seneliai. Dabar visą savo meilę atiduodame anūkams. Sveikindami vaikus jų Gynimo dieną, pasidžiaukime, kad gyvename ramioje valstybėje, kad turime galimybę suteikti vaikams gražią ir laimingą vaikystę.
