Sudegė Vaikas

Čia pat, kaiminystėje, už keletos žingsnių. Socialiniame būste. Nespėtas atimti iš tėvų.

Prieš keletą dienų mamos pusseserės šermenyse mirusiosios sesuo papasakojo, kodėl tokie artimi buvo jų santykiai su mano mama. Todėl, kad mirus velionės tėvams ir mažiems vaikams likus visiškais našlaičiais, giminės norėjo tuos vaikus pasidalinti, bet mano mamos tėvas to padaryti neleido, pasamdė našlaičių ir ūkio priežiūrai darbininkų ir pats juos prižiūrėjo. Visi keturi vaikai augo išsaugotuose gimtuosiuose namuose.

Pagarba ir dėkingumas žmonėms, kurie padėjo ištikus nelaimei išliko visą gyvenimą.

Kada mes sugalvojome šitą klaikią pašalpų sistemą? Kodėl dirbantys ir mokesčius mokantys žmonės atsiduria tokioje padėtyje, kad nebeturi jokių teisių pasakyti, ką galvoja apie metų metus šalia parazituojančius ir kraupiai su savo vaikais ir nusenusiais tėvais besielgiančius žmones?

Dabar kaltė dėl gaisro perkeliama paaugliukui, atseit pylė benzino į krosnį. Iš kur vaikas žinojo, kad ugnį reikia degti užpylus benzino? Kodėl malkos tokios šlapios, kad net nesudegė? Kas pamokino vaiką šitaip kurti ugnį ir kur jis gavo benzino? Ar jis pirmą kartą taip darė, ar nuolat šitaip užkuriama ugnis namuose, kur nėra tinkamų malkų? Kodėl tėvai nepamokino vaiko, kaip elgtis su krosnimi, jei ji kiekvieną dieną būna užkuriama? Vaikas darė taip, kaip matė darant suaugusius. Kam kapoti malkas, jei galima pakišti skudurų iš labdaros ir užpilti benzino?

Kas sudegė šaltą žiemos popietę socialiniame būste?

Sudegė visų mūsų viltys, kad be atsakomybės gyvenantys žmonės kada nors praregės, susimastys, pradės vertinti darbą, tvarkytis namuose, gaminti vaikams maistą, skalbti drabužius, susitvarkys kiemą, pasisodins daržą, augins sodą.

Sudegė beprasmė socialinė rūpyba, kai atrodo, kad lėšos šiai valstybės veiklai byra iš dangaus, kai laukiama labdaros iš Norvegijos, kai socialinis darbuotojas, darželio auklėtojas, mokytojas tampa tarnais šeimos, per visą kelių kartų gyvenimą nesumokėjusios valstybei nė cento mokesčių.

Sudegė galimybė suteikti tinkamą ir pilnavertę pagalbą tikrai jos stokojantiems sunkiai sergantiems, nusenusiems, našlaičiams.

Galiausia sudegė galimybė tinkamomis priemonėmis aprūpinti gelbėtojų tarnybas. Galima vieną kartą įeiti į dūmų pilną patalpą, bet net drąsusis kaimynas Sigitas antrą kartą nebegalėjo ten lysti, nes nebuvo kaip kvėpuoti. Joniškėlio gaisrininkai kvėpavimo aparato neturi, o kol atvažiuoja gaisrininkai iš Pasvalio, jau būna per vėlu.

Visų peikiamais sovietiniais laikais nuo kiekvieno namo buvo renkamas kasmetinis labai nedidelis privalomo draudimo nuo gaisro mokestis. Nebelikus valstybinio draudimo, jis kažkur dingo. Skaudu žiūrėti, kaip padegėliai nesugeba atsikurti, praktiškai elgetauja, nors nuo šios nelaimės niekas neapsaugotas, o privatus draudimas yra kainuoja brangiai. Skęstančiųjų gelbėjimas tapo pačių skęstančiųjų reikalu.

Kiek dar vaikų turės sudegti, kad pagaliau praregėtume, peržiūrėtume įstatymus, iškraipančius tikro ir sąžiningo gyvenimo esmę. Gal pradėsime suvokti, kas yra valstybė ir kas yra pilietis. Kodėl tas, kuris nedirba, nieko nemoka valstybei visada yra teisus ir saugus, nes nieko nedaro, o dirbančio žmogaus veiklai kontuoliuoti įsteigta dešimtys institucijų? Kodėl čia pat už tvoros gyvenantys fiziškai ir protiškai sveiki žmonės gali metų metus niekur nedirbti, veltėdžiauti. Baisu pasakyti, kad neliptų per tvorą pasiskinti obuolių tavo sode, nes jie puikiai žino kur ir kaip gali parašyti skundą ir tave užgrius armija tikrintojų. Verslą galima skusti anonimiškai, galima drąsiai šūkauti, nes veiklus žmogus mūsų valstybėje yra beteisis.

Visos teisės priklauso veltėdžiams tinginiams.

Miestelyje gyveno toks medžiakojis. Kad nepaimtų į sovietinę armiją jis sugalvojo pasidaryti „kastylį“ iš medžio šakos, ant jo pasidėjo suriestą per kelį koją ir taip vaikščiojo metų metus. Mano senelis jam pakaldavo tą „kastylį“ oda, kad būtų minkščiau ir vieną kartą pastebėjo, kad medžiakojis kaitalioja kojas: pariečia tai vieną, tai kitą. Pensijos kaip invalidas gavo daugiau už kitus, sąžiningai dirbusius bendraamžius. Nejaugi visos valdžios tokios naivios ir nesugeba atpažinti apgavikų ir mulkintojų? O gal joms taip geriau?

Yra kur parodyti savo veiklumą. Bent keli seniūnijos darbuotojai ieškos kur apgyvendinti padegėlius, visa statybininkų brigada remontuos patalpą, dės plastikinius langus, naujas duris, socialinės darbuotojos surūpins baldus ir patalynę. Kodėl?

Vaikai jau atimti, o šitie veltėdžiai gal pagaliau pradės dirbti.

Nemanau.

Moteriškė tuoj prasimanys naujų vaikų, kad tik nenutrūktų dosni pašalpų virvė. Kiek daug darbo turės seniūnijos veikėjai, kad tik neliktų neaprūpinta veltėdžių porelė. Miestelio valdžia vėl bus vedžiojama už nosies. Baisu, dar pasiskus kam nors, išsikvies televiziją.

Baikim verslą, mokesčių mokėjimus, atleiskim darbuotojus, eikim į mišką parsinešti šakos „kastyliui“.

Parašykite komentarą