Pupa vienintelis augalas, kuriuo galima įlipti į dangų.
Tai vienas pagrindinių žiemos valgių. Pupos visada būdavo ant Kūčių stalo.
Žiemą mūsų babytė dažniausiai virdavo barščius su raugintais burokėliais ir pupomis. Kai į mažą kambarėlį priėmėme gyventi atvykusias į mūsų miestelį dirbti dvi jaunutes specialistes – bibliotekininkę ir kultūros namų meno vadovę – jos, vakare grįžusios iš darbo, prašydavo babytės barščių. Tuos dvejus vaikystės metus, kai buvau vaikelis kaip pupų pėdelis, prisimenu kaip vienus šviesiausių. Irutė ir Gerda buvo tarsi vyresnėlės seserys, atrasdavusios laiko žingeidžiai mergaičiukei. Jau penkerių išmokau skaityti ir rašyti, lankiau baleto burelį, dainavau chore. Gyvenome kaip pupos vienoje ankštyje. Kamaroje buvo sočiai priraugta kopūstų, agurkų, antaninių obuolių, burokėlių, kapčiuje žiemojo bulvės, morkos, ropės, ridikai. Tvarte kriuksėjo pora meitelių, mekeno ožka ir prunkštė arklys. Kas savaitę senelis važiuodavo į malūną sumalti šviežių miltų maistui ir gyvulių pašarui. Malūne pupų nemaldavo, todėl jas pirmiau sumaldavome ant aukšto buvusiomis akmeninėmis girnomis, kuriomis maldavo ir salyklą, o jau tada tų rupių miltų įmaišydavo į kviečius, miežius ar rugius. Kepdavome duoną ir ragaišį su miežiniais miltais arba kanapėmis namuose duonkepėje krosnyje. Pupų miltai suteikia duonai purumo. Duona su pupų miltais ne taip greitai džiūna.
Pupų žiedų arbatėle prausdavo diateze ir dermatitu sergančius vaikus, apiplaudavo žvynelinės pažeistą odą, trinkdavo pleiskanojančią galvą, mirkydavo rankas ir kojas joms suskirdus, prausdavo nuo šalčio nužvarbusį veidą. Pupų ankštys sukaupia net iki 175 mg% vitamino C, saponinų, katechinų. Todėl pupų ankščių arbata tinka sergantiems cukralige. Virtų pupų tyrelė yra švelnus žarnyno veiklą gerinantis vaistas, padedantis sugyti ilgo viduriavimo nualintai gleivinei. Saują pupų išvirus su puse litro šviežio riebaus pieno, gautą grietinėlę galima sušaldyti į ledukus. Jais vėsinti kupirozės ir rožinės pažeistą veido odą. Pupų miltais, sumaišytais su medumi buvo gydomos gilios žaizdos, pūliniai, sumušimai. Iššutusius vaikų užpakaliukus barstydavo sausais pupų miltais.
Prinokusiose sėklose susikaupia net iki 35–37% lengvai organizmo pasisavinamų baltymų. Jose nemažai aminorūgščių (arginino, histidino, lizino, metionino ir triptofano), kurių žmogaus organizmas nesintetina, todėl turi gauti su maistu. Iš mineralinių medžiagų daugiausia yra gyvybiškai svarbaus kalio, kalcio ir fosforo. Pupose yra 42,6% angliavandenių (daugiausia krakmolo) ir apie 2% riebalų. Taip pat rasta vitaminų C (apie 90 mg%), B1, B2, B6, folio rūgšties, piridoksino, karotino. Tačiau grūduose yra net iki 27 mg% purininių medžiagų, kurios sukelia vidurių pūtimą. Todėl prieš verdant džiovintas pupas patartina bent porą valandų pamirkyti vandenyje su soda. Pupos maistingesnės už kitas ankštines daržoves. 100 g džiovintų pupų teikia 318 kcal. Pupose esančias maistines medžiagas organizmas gerai įsisavina, jų patiekalai nesukelia rėmens, todėl jų galima valgyti po ilgo badavimo, dėl ligos sutrikus virškinimui. Pupos tinka su silke, grybais, aviena, jautiena, burokėliais, raugintais agurkais. Jos tarsi neturi savo skonio, tačiau labai gerai sugeria ir papildo kitų produktų skonį, ypač troškiniuose. Prie šviežiai nukošto alaus būdavo patiekiama šutintų pupų su rūkytomis kiaulės ausytėmis ir uodega. Lietuviškoje virtuvėje gausiai naudojamos pupos ir pupelės skaniems ir maistingiems patiekalams paruošti. Jų lengva užsiauginti. Pupoms patiks, jei ant jų išbarstysite pelenus iš lauko kepsninės. Dabar galima rasti pupelių, kurios yra ne tik maistinės, bet ir labai dekoratyvios. Jos papuošia daržą gražiais žiedais ir spalvingomis ankštimis. Pernai užauginau „dalmantininių“ pupelių, mišrainę su kuriomis mėgsta mano anūkai.
