Naujas kelias

Kiekvienas galime pasirinkti kelią, kuriuo eisime. Dažnai sakoma – „gyvenimo kelias“. Koks jis vaikystėje lemia mūsų tėvai ir seneliai. Paauglystėje didelę įtaką daro mokytojai, jaunystėje renkiesi draugus ir mylimuosius, darbą, netgi gyvenamąją vietą.

Kai ateina laikas atsigręžti atgal ir pasižiūrėti kur esi, su kuo, kaip nuėjai savo kelią, supranti, kad nieko jau nebepakeisi. Išaiškės visos paslaptys, sugrįš prisiminimai, jau išėjusių artimųjų ilgesys, toli gyvenančių draugų stygius suspaus širdį. Kitaip įvertinsi tuos, kurie buvo kartu bet kokiais atvejais ir tuos, kurie paliko net nepaaiškinę kodėl. Nebegalėsi atleisti bailiams ir melagiams, gobšiems ir tinginiams.

Kad ir kaip norėtum perrašyti praeitį, pokyčiai galimi tik ateityje.

Tačiau taip miela prisiminti bendraminčius, su kuriais buvo lengva ir drąsu stovėti Kelyje į Tėvynės laisvę.

Kiekvieną kartą grįždama iš Vilniaus namo, sulėtinu greitį ant kalnelio prieš Ukmergę, kur Baltijos Kelyje stovėjo Šakių rajono žmonės.

Į vietą atvykome gana anksti, Buvome pasiėmę tautinių juostų, jei neužtektų žmonių susikibti rankomis, būtume tarpus užpildę juostomis. Viskas įvyko tarsi savaime – žmonės plūste plūdo į Kelią, dėl kamščių stojo kur tik rado vietos, palikę automobilius, laukais ėjo į Kelią.

Kelias link Molėtų tapo papildoma žmonių grandine.

Iš praskrendančio lėktuvo pažiro gražiausių gėlių žiedai.

Dažnas turėjo radijo imtuvą ir gaudėme kiekvieną iš Vilniaus perduodamą žodį.

Mes jau buvome laisvi.

Kai lygiai septintą vakaro suskambo Lietuvos himnas, nebuvo nė vieno, nemokančio jo giedoti. Ranka spaudė ranką, iš akių tryško ašaros, širdys virpėjo džiaugsmu.

Džiaukimės savo keliu, eikime į priekį kartu su emigravusiais, parsidavusiais, išdavusiais ir paskendusiais materialinio pasaulio džiunglėse. Jų vaikai ir anūkai turi matyti ir kitokius žmones. Kuriančius, dirbančius, besimokančius, ištikimus, draugiškus, kaimyniškus.

Neišsivaikščios Lietuva, kaip kai kas norėtų. Besikeičiančiame pasaulyje keisis ir Ji ir mes.

Jei nebijojome stovėti Baltijos Kelyje, dabar pastovėsime kiekvienas už save ir už esantį toli nuo Lietuvos.

Taip bus už visus pastovėta.

Už laisvę.

Nuotraukos autorius Arvydas Didžiapetris