Per Užgavėnes prisnigo gražiais, dideliais baltais kąsniais. Jau ir taip pasakiškai graži žiemą šiandiena akina Saulės nuauksintu baltumu, stebina skaidria ramybe. Didžiausios mūsų valstybės šventės – Vasario 16 – osios išvakarės.
Mūšos pakrantės, tokios gražios lietuvių žemės, mūsų šeimos gimtosios vietos. Senieji Vaškų kapeliai, ant kurių vartų buvo užrašas „Nebijokit mūsų, – mes seneliai jūsų, kurie jus mylėjom, už jus galvas dėjom.“ Nebėra vartų, kapinės apleistos. Ir graudumas suspaudžia širdį. Tokia ypatinga diena, taip trokšta, svajota, siekta per kovas ir kraują, nugalint baimę, neviltį ir kančias.
Abu mūsų seneliai buvo aktyvūs Lietuvos nepriklausomybės kūrėjai. Mamos tėtis Juozas Liepa tarnavo Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos mobilizacijos skyriuje. Praėjo šimtas metų, o iš nuotraukos žvelgia jaunas Lietuvos kariškis, drąsus, ryžtingas ir be galo atkaklus. Mama pasakojo, kad jos tėvas Juozas Liepa, būdamas Degesių kaimo seniūnu, Vasario 16 dienos ankstų rytą sėsdavo ant gražiausio savo žirgo ir apjodavo visus kiemus pasveikinti žmonių. Kas neiškels Lietuvos vėliavos, žinodamas, kad atjos sveikinti seniūnas? Po karo senelis buvo ištremtas, Vorkutos politinis kalinys.
Su didele pagarba ir ypatinga atsakomybe kelsime Lietuvos trispalve kartu su anūkais. Pasimelsime už anapilin išėjusius senelius, tėvelius, tetas ir dėdes ir už tokią gražią mūsų mylimą laisvą Tėvynę.
