Kiekvieną kartą, kai keliu Lietuvos Trispalvę, jaučiu nerimą.
Nerimą, atėjusį iš tų laikų, kai net Trispalvės parodymas buvo didelis iššūkis.
1989 m. rudenį prasidėjus Sąjūdžio veiklai, Mama pasiuvo Trispalves man ir mano seseriai, kad galėtume jas iškelti mitinguose. Ši Trispalvė plevesavo iškelta ant iš kelių dalių susukamo meškerės koto ( taip būtų saugu ją greitai paslėpti) pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose ir kituose renginiuose, kur tik nuvažiuodavau.
Prieš Sausio 13 – osios įvykius tautodailininkas ir sąjūdietis Vidas Cikana vėliavai padarė gražų kotą su Gedimino stulpais ant viršūnės. Ši nedidelė mamos siūta Trispalvė vėliava keliavo su Lukšių sąjūdiečiais į būdėjimą prie Parlamento, prie Sitkūnų radijo bokšto, buvo su manimi Sąjūdžio II suvažiavime ir dar daugybėje renginių, taip pat ir jubiliejinių minėjimų. Pradžioje ant vėliavos koto užrašydavau datas, kur vėliava buvo, paskui tai tapo tarsi nebesvarbu, nes Lietuvos Trispalvė įgavo savąją garbę ir galią. Minios žmonių susižavėjusiais žvilgsniais palydėdavo visas Trispalves, kurių būdavo labai daug.
Mamos pasiūta nedidelė vėliava neprarado savo reikšmės iki šiol. Mūsų šeimoje visi žino šios vėliavos istoriją, jai skirta garbinga vieta namuose. Mums visiems ši Trispalvė neleidžia ir neleis pamiršti už Lietuvos laisvę kovojusių senelių, mamos, ir mūsų su seserimi veiklos.
Šių metų Vasario 16 šalia tikro dydžio Lietuvos Trispalvės, iškelsime ir Mamos siūtą Trispalvę.
Už laisvą Lietuvą. Už laisvus piliečius. Už laisvą mintį. Už laisvą žodį.
