Trumpiausios nakties papročiai, tikėjimai ir burtai

Ateinanti vasara kartu su savimi atsineša vieną pačių gražiausių, laukiamiausių, trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos vasaros šventę – Jonines, kurios dar kitaip vadinamos Rasomis, Kupole. Rasų šventė ar Kupolinės mena dar mūsų protėvius, kurie tikėjo deivės Rasos, kaip visos gamtos atgaivintojos, galia.


Kupolė taip pat yra deivė, lemianti augalijos vešėjimą, atėjusi iš akmens amžiaus maisto rankiojimo ir medžioklės laikų. Na, o Joninių pavadinimą šventė gavo kur kas vėliau. Jis atėjęs iš Katalikų Bažnyčios liturgijos. Tai Šv. Jono Krikštytojo gimimo šventė, kuria pavadinta vasaros saulėgrąžos šventė. Trumpiausios nakties papročių, tikėjimų, burtų ir apeigų yra labai daug. Kaip ir dera tikrajai šventei, pirmiausia visi dalyviai iškilmingai praeina pro žolėmis apipintus vartus. Apeiginiai vartai tarsi atskiria šventės vietą nuo jos aplinkos. Kiekvienas praeidamas pro vartus turi apsiplauti, kad patekęs į šventės pasaulį būtų švarus dvasiškai ir galėtų tapti tikru dalyviu.

Itin svarbūs šiai šventei yra žolynai. Ilgiausią dieną arba jos išvakarėse
surinkti žolynai turi magiškos galios. Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse
arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavimu. Iš surinktų žolynų
pinami vainikai, o kad jie turėtų stebuklingą galią ir galėtų išpildyti
svajones, reikia žolynus surinkti iš septynių laukų, septynių rūšių, ir su
niekuo nešnekant nupinti. Tačiau kiti šaltiniai teigia, kad vainikai pinami
iš devynių rūšių žolynų, tačiau taip pat būtinai nesikalbant. Kupolės
išvakarėse renkami žolynai, tiek ir gydomieji, tiek ir turintys maginių galių.
Rinko žolymus ir būrimams.

Merginos stengėsi tą dieną surasti 12 skirtingų augalių, pageidautina
kuo retesnių, padėti jas po pagalve ir susapnuoti sau skirtąjį. Buvo
tikima, kad vidurnaktį akimirksniui pražysta ugninis paparčio žiedas, kurį
suradęs gali įgyti maginių galių: supranta žvėrių ir paukščių kalbą, gali
matyti paslėptus visus pasaulio lobius. Joninių naktį medžiai ir gyvūnai
gali susikalbėti, medžiai pereina iš vienos vietos į kitą.

Itin svarbus Joninių šventei yra laužas. Jis turėtų degti iki saulės patekė-
jimo. Tik sugrįžus saulei galima gesinti laužus. Apskritai prie jų atlieka-
mos įvairios apeigos, dainuojamos apeiginės dainos, šokinėjama per
laužus. Buvo manoma, kad, jei mergina ir vaikinas kartu peršoka laužą
susikibę rankomis, jie šiemet susituoks.

Merginos maudydavosi upėse.

Gydomoji galia buvo priskiriama ir Joninių ryto rasai – žolėje voliojosi,
kad būtų gražūs ir sveiki; rasą rinkdavo karvėms, kad šios duotų daugiau pieno.

Vainikai ir žolynai gali būti naudojami įvairiems burtams.

Netekėjusios merginos vidurnaktį į upę ar ežerą gali pakleisti po du vainikus.
Manoma, kad, jei vainikai išsiskirs – mergina išsiskirs su savo mylimuoju,
jei susiglaus – ištekės už jo.

Galima leisti ir po vieną vainikėlį su žvakute.

Manoma, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikė-
lis sustoja, dar šiais metais nesusiras vyro.

Merginos naktį buriasi ir iš žolynų, pvz.: skaičiuoja ramunės žiedlapius, žiedus puokštėje ir pan.

Dar viena tradicija paparčio žiedo ieškojimas…

Visiems gerai žinoma, kad jis pražįsta tik Joninių naktį.
Manoma, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu – gali
girdėti kitų žmonių mintis, todėl žino visas jų paslaptis; supranta paukščių kalbą.

Tokie sugebėjimai žmogui atneša turtus ir laimę. Paparčio žiedo galima
ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką jokiu būdu negrįžčioti atgal.
Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį po juo reikia patiesti
nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pa-
sidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis.
Tuomet suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės. Kol
lauksi paparčio žiedo pražystant, tave gąsdins piktosios miško dvasios, todėl turi būti drąsus, susikaupti ir nesigręžioti. Paparčio žiedą patariama įsikišti po oda, prasipjovus rankos odą, kad jo nepamestum.

Parašykite komentarą