Kas paskatino užsiimti veikla, kuria dabar užsiimate?

Tai ne veikla, gal geriau tiktų pasakymas – hobis. Nuo vaikystės mylėjau augalus, jais domėjausi, auginau savo darželyje, žoliaudavau su močiūte ir kaimynėmis. Taip susiformavo pirmosios žinios, po to Lietuvos Veterinarijos Akademijoje teko krimst kietus botanikos, biochemijos, farmacijos ir kitų mokslų riešutus. Studijuodama įgijau ir kraštotyrininkės specialybę visuomeninių mokslų falultete, teko dalyvauti Lietuvos istorijos instituto ekspedicijoje, kur rinkau medžiagą apie lietuvių senąją mediciną, veterinariją ir maistą. Trylika metų dirbau veterinarijos gydytoja kolūkyje. Visą gyvenimą domėjausi augalais ir jų gydomosiomis galiomis, ezoteriniais, sintetiniais mokslais. Viešai žolininkės veikla pradėjau užsiimti būdama brandaus amžiaus po dalyvavimo gyvosios arceologijos renginiuose.

Skaityti visą interviu...

Esate garsi žolininkė. Kaip apibūdintumėte, koks tai amatas? Kada susidomėjote senąja medicina ir fitoterapija? Kas paskatino veterinarės profesiją iškeisti į  žolininkės?

 – Kartais atrodo, kad žmogus gyvena tam, kad mokytųsi ir mokytųsi. Ko gero viskas prasidėjo nuo didelio mažo vaiko smalsumo. Kantrybės atsakinėti į begalę klausimu užteko tik močiutėms ir seneliams, todėl jie ir buvo pirmieji pasaulio pažinimo mokytojai, sugebėję neužslopinti manyje žingeidumo. O jau toliau viskas bėgo, kunkuliavo gyvenimo upeliais. Gimiau protingų žmonių šeimoje, sutikau labai gerus  mokytojus nuo pat pirmos klasės, po to Stepo Žuko dailės technikume, kur audėme servetėles iš žolelių ir pačios jų prisirinkdavome. Lietuvos veterinarijos akademijoje mokiausi kaip ant sparnų. Tai buvo ypatingas laikas, kai teko dalyvauti Čiurlioniečių veikloje, mokyti kraštotyros fakultatyve, susitikti su šviesiausiais to meto žmonėmis, skatinančiais pažinti ir gerbti savo Tėvynės istoriją, žmones ir jų darbus.

Iš kur sėmėtės žinių? Kiek metų prireikė, kad pažintumėte visus vaistinius augalus? Gal giminėje būta žolininkų, žiniuonių?

Skaityti visą interviu...