Dabar pats laikas pakalbėti apie sėklas. Derlius jau aruoduose, išdžiovintas, išvalytas ir laukia pavasario sėjos, kai kiekvienas grūdas ar sėklelė kels į šviesą didžiausią savo viltį – daigą. Sėdėdami prie Šventųjų Kūčių stalo, pirmiausią atsilaušime Dievo duotos Duonos – plotkelio gabaliuką.

O kiek nurauta ir į pūdinį sukrauta piktžolių, kurių sėklų net nelaikome vaistais.

 Be reikalo.

Mūsų žemės gyvasis pasaulis dalinamas į augalus ir gyvūnus. Augalai yra milijonus metų senesni ir išgyvena šimtus kartų ilgiau už gyvūnus. Taip yra todėl, kad didžiąją savo gyvenimo dalį jie kvėpuoja anglies dvideginiu ir vykdo savo organizme šaltąją sintezę. Vabzdžių organizmai iš viso atrodo tarsi iš fantastikos filmo, o jų galimybės žmogui neisivaizduojamos. Šaltakraujai žuvys ir ropliai taip pat stebina savo ilgu amžiumi ir ne vienas naudojamas vaistams pasigaminti dėl išskiriamų nuodingų apsauginių medžiagų. Šiltakraujai dėl savo raudono kraujo priversti kvėpuoti deguonimi ir todel sintezė jų organizme yra karšto pobūdžio, paremta degimo proceso. Dėl to lastelėms dažniau kyla genetinių pasikeitimų pavojus ir šiltakraujai serga ir gyvena labai trumpai, palyginus su augalais ir sunaudoja labai daug organinių ir mineralinių medžiagų savo kūnui išauginti ir gyvybei palaikyti palyginus su vabzdžiais. Vabzdžių, žuvų, roplių ir paukščių kiaušinėliai po apvaisinimo vystosi  išorinėje aplinkoje. Žinduolių sėkla – spermatozoidai ir kiaušialąstės, patekę į aplinką, žūna per keletą minučių.

Gi augalų sėklos išlieka vaisingos keletą metų. Kodėl taip nutinka? Augalas visas gyvybines jėgas skiria vieninteliam tikslui – savo palikuoniui. Ir kuo jų daugiau, tuo geriau. Tam pasitelkiamas neisivaizduojamas arsenalas cheminių junginių, saugančių sėklą nuo išorinio pasaulio. Štai šie junginiai mums ir įdomūs, kaip maistinės ir vaistinės medžiagos. Mes turime gauti iš augalų tai, ko patys nesugebame pasigaminti karšto kraujo skalaujamose lastelėse. Labai svarbu gydymą sėklomis derinti su jau naudojamais cheminias medikamentais, nes sėklose esančios medžiagos veikia stipriau ir greičiau, negu kitose to paties augalo dalyse, arba jos gali būti visiškai skirtingos, pvz. baltojo amalo sėklose yra kaučiuko, kuris reikalingas sėklai prisiklijuoti prie medžio žievės ir nesuyra net pakščių skrandyje. Uosio sėklų nelesa nė joks paukštis, bet jos labai geras antibiotikas. Daugelio augalų sėklose yra labai vertingo aliejaus ir jame ištirpusių vitaminų. Tačiau pačios vertingiausios medžiagos yra antihormonai ir antioksidantai. Būtent jie ir lemia ilgą sėklos daigumo išsilaikymą, tarsi sustabdydami senėjimo procesą, kuris nepaliaujamai vyksta gyvuosiuose organizmuose. Pradėjęs maistui naudoti daugiau augalų sėklų, žmogus ne tik vystė žemdirbystę, tapo sėslus, bet ir labai pagausino savo palikuonių skaičių ir pasiilgino amžių.

Savo kūnuose mes turime tris labai svarbius energetinius kanalus:

plaučių - širdies,

inkstų – limfos,

kepenų – kasos.

Visi trys kanalai yra maitinami skirtingomis medžiagomis. Be deguonies mes galime išgyventi keletą minučių, be vandens keletą dienų, be maisto-keletą savaičių. Šių kanalų sveikos veiklos  užtikrinimui reikalingos skirtingos medžiagos, kurias mums pateikia augalai.

Vaistinių augalų panaudojimui yra dvi kryptys:

1. šildanti – pripildanti;
2.  ir vėsinanti – ištuštinanti.

Tai priklauso nuo organizmo prigimties ir dabartinės būklės. Visi trys kanalai organizme veikia kartu ir papildo vienas kito stiprybę.

Plaučių - širdies kanalo veiklai naudotinos šios sėklos:

Šildančios – pripildančios - garstyčios, gyslotis, putino, aviečių uogos, liepos sėklos. Naudotinos kai yra peršalimas, ilgai užsitęsus ligai.

Vėsinančios – ištuštinančios - piliarožės, miškinės dedešvos, juodalksnio kankorėžėliai. Kai reikia pašalinti gleives iš bronchų, kai ilgai karščiojama, kosulio sumažinimui.

Inkstų - limfos kanalo veiklai naudotinos šios sėklos:

Šildančios – pripildančios - kadugio, dobilo, žliūgės, pataiso, kaštonų, uosio, durnaropių, klevo. Naudojamos kūno jėgoms sustiprinti, kai ligonis gauna daug cheminių vaistų, po sunkių chirurginių operacijų.

Vėsinančios – ištuštinančios - arbūzinių, krapų, kmynų, petražolių, morkų, vynuogių. Kai  reikia padėti inkstams pašalinti susikaupusias nereikalingas medžiagas, padidinti šlapimo išsiskyrimą.

Kaštonų sėklų poveikis venoms žinomas nuo seno. Tačiau dažniausiai ruošiama jų užpiltinė su degtine netinkamas gaminys, nes labai džiovina odą. Geriausiai veikia tepalas iš sumaltų 100 g kaštono sėklų, sumaišytų su 500 g kiaulės taukų. Šį mišinį reikia pavirti ant labai mažos ugnies 30 min. Nukošti ir supilstyti į švarius stiklinius indelius, būtinai užraštyti, kas indelyje yra. Tinka išsiplėtusioms venoms ir tropinėms opoms gydyti.